Tamsiais ir šaltais žiemos vakarais daugelis džiaugiasi – kaip gera turėti namus... O jų neturintieji šildosi daugiabučių laiptinėse, šiluminėse trasose ir viltingai laukia vasaros – tada gyvenimas būna gerokai paprastesnis.
Pragėręs šeimą
„Mūsų daug, bet mes nelabai kam rūpim“, – rėžia tikrų tikriausiu kauniečiu su pasididžiavimu prisistatantis Aleksandras Kreivys (59 m.), likimo draugų vadinamas Saška. Jis – elgeta. Per pusnis atklampojęs iki prekybos centro, prie kurio dienas stumia jau daugiau kaip 6 metus, ir pasidėjęs savo menką mantą ant apledėjusių laiptų, jis pasigiria, kad nesąs „eilinis bomžas“ – girdi, su juo sveikinasi ne tik prekybos centro darbuotojai ar aplinkinių namų gyventojai, bet ir prabangiomis mašinomis apsipirkti atvažiuojantys trumpai kirpti vyrukai. Kartais jie esą pasiūlantys kokį darbelį už keletą litų, tačiau dažniausiai tai būna „nelabai skaidrūs“ darbeliai, tad A. Kreivys į tai nesiveliantis.
„Gyvenu taip, kaip gyvenu. Nors visiškai nieko neturiu, bet nieko dėl to ir nekaltinu, tik pats save. Ir dar stikliuką“, – prisipažįsta pašnekovas ir paprašo užsirūkyti. Pavaišintas cigarete, iš malonumo net pritūpia: „Ei, užsienietiškos, prabangios!.. Tokias parūkyti laimė ne kasdien tenka“, – A. Kreivys išsišiepia ir prisėdęs ant šalto betono sutinka papasakoti savo, kaip pats sako, nieko per daug nestebinančią istoriją.
Kadaise A. Kreivys turėjo namus, šeimą ir darbą, buvo mechaniku. Jis tikina ir dabar galintis sutaisyti bet kurį automobilį. „Viskas subyrėjo dėl noro išgerti. O gėriau daug ir dažnai. Kai pradėjau gerti vienas ir neišsiblaivyti ištisomis savaitėmis, mane paliko žmona. Liepė išsikraustyti iš buto, jį pardavusi išvyko į užsienį. Kartu pasiėmė ir dukrą Mildą“, – pasakoja jis.
Patrynęs kiauras ir snieguotas pirštines į nešvarias kelnes, A. Kreivys patikina, kad šeimos pasiilgstąs, bet puikiai suprantąs, kad žmonai su dukra esąs nereikalingas. Jau daugiau kaip 5 metai iš artimųjų jis negavęs jokių žinių. „Gerai nė nežinau, kokiam pasaulio krašte jos gyvena. Turbūt jos irgi nežino, kaip gyvenu aš“, – tyliai prisipažįsta.
Į moteris nebežiūri
Paklaustas, ar gėdijasi, kad nusirito į gyvenimo dugną, benamis A. Kreivys tuoj pat sugalvoja pasiteisinimą – nebuvę kam juo pasirūpinti, jį palaikyti ir padėti atsikratyti priklausomybės. O dabar jau vėlu į moteris žvalgytis – kas gi norės su tokiu turėti reikalų... Tiesa, prieš porą metų buvo užmezgęs pažintį su Vilijampolėje besitrinančia taip pat bename Elenute, bet ta, girdi, buvusi nelabai graži ir nelabai protinga. „Jai terūpėjo išgerti. Išgerti rūpi ir man, bet jai juk turėtų rūpėti ir dar kas nors“, – garsiai pamąsto ir staiga susizgribęs ragina geriau pasikalbėti apie jo istoriją.
Jis sakosi žinąs daug dalykų apie techniką, kitados perskaitęs visas knygas, kokias turėjęs. Ir dabar, radęs konteineryje kokią Sovietų Sąjungos istoriją ar moksleivių išmestą istorijos pratybų sąsiuvinį, būtinai pasičiumpa, o vakarais, įslinkęs į kokią šviesesnę laiptinę ir susirangęs viršutiniame jos aukšte, paskaitinėja. Domisi jis ir politika. Juk laikraščiuose, ant kurių miega, rašomos visos naujienos ir aktualijos, o stumdamas laiką ir neturėdamas jokio gėralo, paskaitinėja ir juos. „Supuvus ta politika. Vagys sulindę į valdžią ir apsimeta dirbantys dėl žmonių. Ten reikia sąžiningų žmonių, tokių kaip aš“, – visais klausimais savo nuomonę turi A. Kreivys.
Ar nenorėtų grįžti į normalų gyvenimą, susirasti darbą, galbūt aplankyti šeimą? „Ne. Man ir toks gyvenimas yra normalus“, – sako šis benamis. Na o vasarą jis išvis nesijaučiąs niekuo prastesnis. Miega šiltai, maisto prasimanyti būna lengviau, o pardavęs surinktus butelius ir metalą, dargi pinigų gauna ir niekam nebūna skolingas. „Kartais pašnekinu atėjusius apsipirkti pensininkus, tai jie guodžiasi, kad visą pensiją skiria mokesčiams sumokėti, o valgyti ne visada turi. Tai kuo gi jie geresni? Man bent mokesčių mokėti nereikia“, – šypsosi bedante šypsena A. Kreivys.
Nemėgsta žiemos ir paauglių
A. Kreivys sako pažįstantis ne vieną turtingą verslininką. Tie, girdi, mielai stabtelintys su juo pakalbėti, duodantys kelis litus, o vienas net į svečius buvęs pasikvietęs. Aprodęs savo didelį namą, pavežiojęs geru automobiliu ir net viskiu pavaišinęs. „O šiaip tenka gerti visokius „babatukus“, bet juk pasišildyti reikia – sunku ištempti tokią ilgą ir šaltą žiemą“, – prisipažįsta.
Labiau nei žiemos A. Kreivys nemėgsta tik paauglių. Nuo šių jis neretai gaunantis į kailį. „Jeigu tik būna išgėrę, iškart prisikabina ir pradeda keikti, o dažnai dar ir aptranko, apdaužo. Esu vieną tokį pačiupęs ir pats apspardęs, bet kai jis grįžo su draugais, ilgai viena akim nieko nemačiau“, – guodžiasi benamis.
Paklaustas, kur žada prisiglausti tokią šaltą ir snieguotą naktį, jis patikina nepražūsiąs – namų su nerakinamomis laiptinėmis vis dar nemažai, o į nakvynės namus sakosi nenorintis – labai jau ten daug „tų bomžų“. „Galėtų valdžia ne nakvynės namus su keletu vietų pasiūlyti, o kokias išmokas vargetoms mokėti. Nors po 50 litų per mėnesį – negi gaila?“ – svarsto jis. Kam gi pats išleistų tokias išmokas? Ogi nusipirktų rūkytos dešros ir geros degtinės.
Pamatęs per pusnis atklampojančius likimo draugus Kiešą ir Ilgą, A. Kreivys skuba baigti pokalbį. Nueidamas dar kartą padėkoja už cigaretę ir kviečia susitikti vasarą – tada aprodysiąs apleistame pastate savo įsirengtus „apartamentus“.
„Nėra čia ko manęs gailėtis. Mes, „bomžai“ – laisvi žmonės, o jei dar išgert turim, tai ir laimingesni už daugelį iš jūsų esam“, – modamas viena ranka, kitoje benamis gniaužia maišelį su konteineriuose rastomis „gėrybėmis“.
Tik faktai:
Kauno nakvynės namuose vienu metu gali nakvoti 50 benamių. Stipriau paspaudus šalčiui, norinčiųjų šiltai praleisti naktį būna gerokai daugiau. Anot šių nakvynės namų direktorės Zitos Verbavičienės, pernakvoti priimami visi norintys, durys neužtrenkiamos net ir neblaiviems.
„Sąlygos neblogos – turime karštą vandenį, elektrinę viryklę, mūsų klientai gali užsikaisti arbatos. Priimame net ir neblaivius asmenis. Suprantame, kad gerdami alkoholį jie ginasi nuo šalčio“, – sakė Z. Verbavičienė.
Pernakvoję benamiai rytą nakvynės namus turi palikti. Dažniausiai jie vėl traukia prie konteinerių ar prekybos centrų, o vakarais grįžta ieškoti šilumos ir švarios lovos.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
