Bankrutavusią Kudirkos Naumiesčio duonos kepyklą beveik prieš dvejus metus perpirkusi marijampoliečių bendrovė „Gintarūna“ išdūrė ne tik darbininkus, bet ir valdininkus. Šiems dosniai sušelpus verslininką už pažadus sukurti ir išlaikyti naujas darbo vietas kepykla „netikėtai“ sužlugo, rašo „Respublika“.
Valdininkams kas – nei jiems algas sumažins, nei pabars, nei nubaus. O ką daryti darbo netekusioms daugiavaikių šeimų maitintojoms, iš kurių prapuolę darbdaviai atėmė ne tik uždarbį, bet net ir teisę į socialines pašalpas?
Nei dirbantys, nei atleisti
Liepos pabaigoje UAB „Gintarūna“ direktorius Arūnas Žilinskas darbuotojams pranešė, kad kepykla dvi savaites nedirbs. Esą dėl kepimo krosnies remonto. Visiems liepta rašyti prašymus išleisti nemokamų atostogų. Krosnies kaitinimo elementai iš tiesų buvo perdegę, todėl niekas nieko blogo neįtarė.
Po dviejų savaičių kudirkiečiai susirinko prie kepyklos vartų, bet ten juos pasitiko spyna. Žmonės telefonais ėmė atakuoti A.Žilinską. Šis pažadėjo: atvažiuos jo žmona bei „įgaliotas asmuo“ ir viską paaiškins.
Po dviejų valandų darbuotojai sulaukė „Gintarūnos“ vadybininko Romo Pavelčiko. Šis patvirtino, kad kepykla tikrai dirbs. Esą po remonto vietos vėl bus visiems. Tačiau darbininkai sakė pažadais nebetikį. Čia pat rašė prašymus atleisti, o vadybininkas mielai jiems siūlė popierių.
Žmonės atlyginimų nebuvo gavę už birželį, liepą, kai kurie – ir už gegužę. Tačiau dar daugiau buvo tokių, kurie vylėsi, kad kepykla atsidarys, jie gaus darbo, o atlyginimai kada nors vis tiek bus sumokėti.
Šeimą gelbėjo uogos
Tačiau pasirodė, kad pinigų niekas nesiruošia mokėti. O A.Žilinskas tapo „nepasiekiamas“. R.Pavelčiko darbininkai maldavo išduoti bent uždarbio už praėjusį laiką pažymas, su kuriomis jie galėtų kreiptis dėl nemokamo maitinimo vaikams, socialinės ar bedarbio pašalpos.
10 metų Eimantą, 12 metų Aidą ir 13 metų Viktoriją viena auginanti Audronė Karušienė tapo buvusių „Gintarūnos“ darbuotojų, auginančių gausias šeimas, atstove.
Audronės paragintos į Kudirkos Naumiesčio seniūniją kreipėsi po tris, keturis bei du mažamečius auginančios vienišos motinos. Ledai pajudėjo „Sodros“ Šakių skyriui išimties tvarka sutikus išduoti uždarbio pažymas. Savivaldybė išimties tvarka prieš mokslo metų pradžią šeimoms skyrė vienkartines pašalpas, vaikams – nemokamą maitinimą.
Tešlos ruošėja kepykloje dirbusi A.Karušienė pašalpa nesidžiaugia. Moteris nori dirbti, bet Kudirkos Naumiestyje darbo nėra. Išvažiuoti visai dienai į kitą miestą ir palikti vaikus vienus motina nedrįsta.
Iš kepyklos paskutinį atlyginimą Audronė gavo balandį. Nesulaukusi algos, gegužę nuėjo pas direktorių. „Duok man tūkstantį litų, aš tau juos išmokėsiu“, – taip, pasak jos, pareiškęs vadovas. Galiausiai moteriai buvo išmokėti 100 litų.
„Kaip man su vaikais išgyventi? Tuo metu vienintelės mūsų pajamos buvo vaikų pinigai, po 52 litų kiekvienam. Skolinausi iš visų, kas tik skolino. Išsigelbėjimas buvo miške pradėjusios sirpti uogos. Visą vasarą rinkdavau miške mėlynes ir pardavinėdavau, vaikai padėjo. Tų pinigų šiaip taip pakako vaikų mokyklinėms prekėms. Bet kaip toliau gyvensime – nežinau“, – sakė moteris.
„Sudegino“ projektą
Žinia, kad kepykla – ant bankroto ribos, žinoma, buvo netikėta Šakių savivaldybės vadovams, darbo biržai. Juk UAB „Kudirkos Naumiesčio duoną“ nusipirkęs A.Žilinskas pradėjo vykdyti darbo biržos vietinio užimtumo iniciatyvų projektą. Pasirašiusi sutartį, kad sukurs naujas darbo vietas 12 darbininkų ir jas išlaikys trejus metus, „Gintarūna“ gavo 263 tūkst. litų.
„Į siųstus raštus visais turimais „Gintarūnos“ adresais nesulaukėme jokio atsakymo. Namuose savininko taip pat nerandame“, – „Respublikai“ aiškino Šakių darbo biržos skyriaus direktorės pavaduotoja Vilija Tamošaitienė.
Pagal sutartį pirmus metus sąlygų nevykdanti bendrovė turi sugrąžinti visą gautą paramą, antruosius metus – 85 proc. „Darbo birža nenukentės, projektas yra apdraustas, gaila tik žmonių, kurie neteko darbo“, – sakė V.Tamošaitienė.
Direktorius nepasiekiamas
Gardžia duona garsėjusioje kepykloje technologe 30 metų dirbusi Dalė Dubickienė, pasikeitus įstaigos savininkui, neteko darbo. Tačiau kai nebeliko kam dirbti, šį pavasarį ji vėl buvo pakviesta. Moteris tvirtina jau tada mačiusi agonijos požymius: didžiulė kadrų kaita, miltų, kitų produktų stygius. „Tiesiog nebebuvo iš ko duonos kepti“, – teigė D.Dubickienė.
O vairuotojai prabilo, kad juos, grįžtančius su pinigais iš parduotuvių, pasitikdavo direktoriaus žmona ar kiti jo atsiųsti asmenys. Pasiimdavo pinigus, kad nereikėtų jų įmokėti į kasą.
Pasikalbėti su A.Žilinsku „Respublikai“ nepavyko. Jis neatsiliepė telefonais, o ant jo namo, esančio viename naujausių Marijampolės privačių namų kvartale, durų kabojo spynos.
Komentaras
Vincas Alfredas Puida
Kudirkos Naumiesčio seniūnas
Žinojau, kad kepykloje kažkas negerai, bet kad taip blogai, išgirdau neseniai. Kai atsirado bankrutavusios „Kudirkos Naumiesčio duonos“ gaivintojai, visi džiaugėmės. Tokiame miestelyje naujos darbo vietos daug reiškia. Su kepyklos vadovais seniūnija neblogai sutarė. Jie neatsisakydavo iškepti duonos mūsų svečiams, suteikdavo paramą, mes jiems padėdavome išvežti šiukšles, susitvarkyti aplinką. Paskutinį kartą su direktoriumi kalbėjausi prieš miesto vasaros šventę, birželio pabaigoje. Kepykla sutiko būti šventės rėmėja. Mane stebina, kaip galima artėjant bankrotui neatsakingai elgtis su savo turtu? Prieš kelias dienas žmonės pranešė, kad vaikai pro išardytą kepyklos tvorą iš kiemo išsivarė kepyklos autobusiuką. Rakteliai buvo palikti spynelėje. Bankrotas ištinka įmones, bet tai reikia pripažinti garbingai, o ne pabėgti.
Dalia Byčienė
