Nors pagal įstatymus Lietuvos gyventojai gali draustis ir savanoriškuoju sveikatos draudimu, iki šiol mūsų šalyje žmogus, susirūpinęs savo sveikata ar finansais, pats apsidrausti neturi galimybių. Tuo tarpu nauja valdžia jau bene 10 metų įvairiose valdžios institucijose spręstą klausimą vėl svarsto iš naujo – dabar jau dirba nauja darbo grupė.
Teisė yra, galimybių – ne
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai ir Lietuvos gydytojų sąjunga bei įvairios kitos medikus vienijančios organizacijos ne kartą akcentavo, kad Lietuva yra viena iš paskutinių Europos Sąjungos valstybių, kurioje privačiu sveikatos draudimu pavieniai asmenys negali apsidrausti, todėl būtina ieškoti būdų, kaip plėtoti privatų draudimą, rašo „Respublika“.
Planuota dar pernai šalyje įvesti papildomą sveikatos draudimą, kuris būtų privalomas visiems ir užtikrintų žmonėms daugiau ir geresnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugų.
Sveikatos draudimo įstatyme, priimtame dar 1996 m., yra dvi teisinės nuostatos. Viena - kad visi Lietuvos gyventojai draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. Antra - kad gyventojai gali savanoriškai draustis ir papildomu sveikatos draudimu.
Tačiau savanoriškasis sveikatos draudimas Lietuvoje iki šiol iš esmės neplėtojamas. Lietuva yra palyginti maža valstybė, čia maža draudimo rinka, todėl ji nėra patraukli draudimo bendrovėms. Be to, beveik nė vienoje valstybėje draudimo kompanijos savanoriškuoju draudimu nedraudžia senyvo amžiaus žmonių, sergančiųjų vėžiu, diabetu, sunkiomis širdies ligomis ir pan., nes tai - didelė rizika.
Trys sveikatą draudžiančios šalies draudimo bendrovės kol kas sudaro tik grupines draudimo sutartis su juridiniais asmenimis.
Taigi teisė draustis savanoriškuoju draudimu įstatyme yra numatyta, tačiau ši draudimo sritis Lietuvoje plėtojama labai lėtai – tesurenkama apie 12 mln. litų per metus.
Sprendimą beveik parengė
Kaip suaktyvinti savanoriškąjį sveikatos draudimą, jau sprendė dvi darbo grupės. Viena grupė, suburta tuomečio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, parengė, anot jo, gana griežtą papildomo draudimo modelį - gyventojai arba jų darbdaviai tiesiog turėtų mokėti papildomo draudimo įmokas, draudimo kompanijos - apmokėti apdraustų žmonių gydymo išlaidas, kai jie suserga. Už socialiai remtinus žmones draudimo įmokas mokėtų valstybė.
Kita darbo grupė, įkurta tuomečio ministro pirmininko Gedimino Kirkilo potvarkiu, pasiūlė papildomo draudimo modelį atsižvelgdama į tai, kad PSDF pagrindinis pajamų šaltinis yra žmonių mokami fizinių asmenų pajamų mokesčiai.
Po diskusijų buvo prieita prie bendros nuomonės, kad reikia įvesti „savanoriškai-privalomą“ papildomą sveikatos draudimą, kurio pagrindinis principas - kad dalis fizinių asmenų pajamų mokesčio būtų pervedama į specialias kaupiamąsias korteles. Kortelėje pinigai kaupsis, neišnaudoti niekur nedings, o naudoti juos bus galima tik sveikatos reikmėms. Kortelėse sukauptas lėšas žmonės galėtų papildomai investuoti į savo sveikatą.
Tokiam papildomo draudimo modeliui iš esmės pritarė ir Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas, ketino teikti jį svarstyti Seimui, tačiau reikalai sustojo. O paskui keitėsi valdžia...
Tobulins koncepciją
Naujojo sveikatos apsaugos ministro Algio Čapliko iniciatyva praėjusių metų pabaigoje sudaryta nauja tarpžinybinė darbo grupė papildomo savanoriško sveikatos draudimo koncepcijai tobulinti. Grupė nauja, o jos pagrindinis tikslas išlieka tas pats, kaip ir visų prieš tai dirbusiųjų pastaruosius 10 metų – „suteikti gyventojams geresnes galimybes rūpintis savo sveikata“.
Kaip informavo SAM, „planuojami pakeitimai leistų gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio, sukaupti lėšų, reikalingų sveikatos priežiūros prekėms ir paslaugoms virš privalomojo sveikatos draudimo kompensuojamo lygio įsigyti“.
Numatomi keli papildomo savanoriško sveikatos draudimo finansavimo metodai: dirbantiesiems 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (šiuo metu savanoriškai skiriami labdarai), valstybės draudžiamiems privalomuoju sveikatos draudimu nuo 2010 m. draudimo įmokos į PSDF augimo 1 proc., planuojamo PVM medikamentams didėjimo dalis ir savanoriškos įmokos. Iš visų šaltinių gaunamos draudimo lėšos kauptųsi asmeniniame fonde ir kiekvienas jas galėtų panaudoti pagal poreikį mokamoms ar iš dalies mokamoms sveikatos priežiūros paslaugoms, medikamentams, medicinos priemonėms įsigyti.
A. Čapliko teigimu, įvedus papildomą savanorišką sveikatos draudimą papildomų įmokų ar mokesčių neatsirastų, o kaip panaudoti sukauptas lėšas, asmuo galėtų spręsti pats. Taip pat žmonės būtų paskatinti labiau rūpintis savo sveikata, nes naudingiau būti sveikam ir kaupti pinigus, o ne skubėti juos išleisti.
SAM atstovų teigimu, pradėjus veikti papildomam savanoriškam sveikatos draudimui būtų įgyvendintas principas ir Sveikatos programos nuostata „pinigai seka paskui pacientą“, kiekvienas asmuo galėtų pats spręsti, kaip geriau panaudoti sukauptas lėšas. Darbo grupė pasiūlys fondą formuojančios finansinės institucijos parinkimo būdą bei reikalingus įstatymų bazės pakeitimus.
Nauja darbo grupė planuoja, kad papildomas savanoriškas sveikatos draudimas įsigaliotų jau nuo 2010 m. Tuo tarpu papildomai sveikatą apsidrausti norintiems žmonėms telieka toliau laukti: arba darbdavio geranoriškumo, arba politikų, sudarinėjančių vis naujas darbo grupes, malonės.
Komentarai
Janina Kumpienė
Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės sekretorė
Iki šiol draudimo kompanijos nepraktikuoja fizinių asmenų draudimo papildomu sveikatos draudimu, o priversti jų niekas neturi teisės. Jos - pelno siekiančios įmonės. Lietuvoje, nedidelėje valstybėje, sveikatos draudimo sektorius verslui nėra patrauklus. Net smarkiai išvystytose valstybėse papildomas sveikatos draudimas tesudaro apie 10 proc. viso sveikatos draudimo.
Be to, sveikatos sritis yra specifinė, draudikai nesiima rizikos drausti odontologų paslaugų, vyresnio amžiaus žmonių, gyventojų, sergančių sunkiomis lėtinėmis ligomis, tuberkulioze, vėžiu, diabetu ir kt. Tai dar labiau susiaurina draudimo objektą.
Lietuvoje vis dar veikia valstybės laiduojama sveikatos apsaugos sistema - formaliai už sveikatos priežiūrą nieko nemokame. Tas mūsų „nemokėjimas“ ir nesuponuoja galimybės skatinti ir žmones apsidrausti papildomu draudimu.
Tad susidaro toks vaizdas, tarsi kažkas iš valstybinių institucijų kažko nepadarė ir dėl to nesiplėtoja papildomas sveikatos draudimas.
Visos institucijos yra sutarusios, kad papildomas sveikatos draudimas turi vykti ir buvusios kadencijos Vyriausybės strateginio planavimo komitete buvo pritarta modifikuotam papildomo sveikatos draudimo modeliui. Tačiau, pasikeitus vadovybėms, be abejo, vėl situacija bus analizuojama, sprendžiama, kuris Lietuvai geresnis. Tačiau, mano manymu, kad ir kaip mes ištobulinsime tą teisinį mechanizmą, ypatingo išvystymo papildomas savanoriškas sveikatos draudimas Lietuvoje neturės – tiesiog valstybinės institucijos bus padariusios viską, kad tas papildomas draudimas plėtotųsi.
Žmonės dažnai linkę galvoti, kad tai, ko tu neturi, yra panacėja nuo visų bėdų. Papildomas sveikatos draudimas pagerins situaciją sveikatos priežiūros sistemoje, tačiau nemanau, kad jis taps panacėja.
Liutauras Labanauskas
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas
Sakyčiau, kad svarstant papildomo sveikatos draudimo klausimą ne viskas prasideda iš pradžių, o niekas neprasideda.
Naujosios komisija svarsto klausimą dėl 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, šiuo metu savanoriškai skiriamo labdarai, skyrimo papildomam savanoriškam sveikatos draudimui. Tačiau tie 2 proc. jokio ryšio su draudimu neturi. SAM yra apskaičiavusi, kad taip į sveikatos sistemą ateis 130 mln. litų. Tačiau ką reiškia tokia suma? Turi ateiti mažiausiai 5 mlrd. litų, jeigu norime ką nors normalaus turėti, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Praktiškai papildomas sveikatos draudimas turi dubliuoti privalomąjį.
Realus papildomas sveikatos draudimas būtų tada, jei žmonės mokėtų savanoriškas įmokas - todėl jis ir būtų papildomas, kad jie papildytų tuos pinigus, kuriuos dengia valstybė. Savanoriškas todėl, kad žmogus pats mokėtų tam tikrą sumą į tam tikrą fondą.
Mums jokio skirtumo - ta komisija ar kita. Ne kartą sakėme, kad visų pirma būtina nustatyti realius paslaugų įkainius. Kol nebus nustatyta įkainių, nėra tikslo nieko svarstyti. Mes net esame pasiryžę ministerijai padėti įkainius nustatyti, esame juos apskaičiavę, tačiau jie turi būti oficialiai nustatyti ir įteisinti ministerijos tarnybų.
10 metų kalbama apie papildomą sveikatos draudimą, tik dabar jau gražiau - ne skaidres rodome, kaip anksčiau, o kompiuterinę techniką naudojame. Tačiau visos tos kalbos yra beprasmiškos, kol nėra nustatyta realių įkainių. Tik tada, kai bus nustatyti realūs įkainiai, bus galima sudaryti bazinį krepšelį - nustatyti, kiek už ką moka valstybė, kiek už ką žmogus turi susimokėti pats ar sumoka draudimas.
Mes esame apskaičiavę, kokie turėtų būti realūs įkainiai, galime juos pateikti ministerijai - sėskime, dirbkime, svarstykime, diskutuokime.
Jei per mėnesį būtų patvirtinti įkainiai, dar per mėnesį pasiruoštų draudimo kompanijos, ir papildomas sveikatos draudimas galėtų pradėti funkcionuoti. Tačiau jei į mūsų siūlymus nebus atsižvelgta - nebekryžiuosime iečių, nes jau pavargome nuo kovos su vėjo malūnais. Mes paskelbsime ultimatumą Vyriausybei - arba jie klauso, ką mes kalbame, ir imasi realių veiksmų, arba mes nustojame dirbti.
Aida Valinskienė
