Politikai linksmina tautą teiginiais, kad lipame iš krizės. Tam valdžios atstovai pasirenka tinkamus statistinius duomenis. Jų tik nedomina reali statistika, kuri rodo, jog vis daugiau žmonių klimpsta į skurdą, o žodį „pragyvenimo lygis" keičia sąvoka „išgyvenimo lygis". Jis, deja, sparčiai keičiasi ne visuomenės naudai. Nuo 2009–ųjų pradžios brango viskas – nuo šildymo, dujų, vandens, elektros iki maisto bei kuro. Tiesa, negalima sakyti, kad brango viskas – vis dar pigo darbo jėga, nes mažėjo žmonių atlyginimai.
Valdžios atstovai tvirtina: kainos normalios, o kurios, jų akimis, nenormalios – dar kils. Kodėl – nepaaiškina. Kai kada paaiškina auditoriai, prokurorai. Kainas kelia aferos ir tų, kurie jas suka, nebaudžiamumas. Tad kokie naivūs klausiantieji, kodėl viskas brangsta, o pinga tik darbo jėga. Į tai visada yra paruoštas saliamoniškas valdžios atsakymas: brangsta, nes brangsta.
„Lietuvoje matau akivaizdų disbalansą tarp kontrolės (taip pat kainų) valstybėje ir tarp institucijų sprendimų. Atskleidžiamas turto iššvaistymas, ypač viešųjų pirkimų sistemoje – kad ir „Vilniaus vandenų" istorija. Aferos yra dangstomos. O valstybės išlaidos sukraunamos ant vartotojų pečių, kyla kainos. Problema užtrinama, kalbama tol, kol iškyla naujas skandalas. Jiems išaiškinti nesiimama priemonių",– sako Antanas Buračas, akademikas, profesorius.
