Paaukojęs susikompromitavusį ūkio ministrą Dainių Kreivį, premjeras Andrius Kubilius ne tik išsilaikė poste, bet ir išsaugojo energetikos ministrą Arvydą Sekmoką bei aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską.
Krito rikis, bet žirgai žvengia toliau
Senas politikos palyginimas su šachmatų partija tinka pastarųjų savaičių ministrų interpeliacijoms apibūdinti. Gambitu vadinamas toks ėjimas, kai dėl palankesnės pozicijos lentoje paaukojama stipresnė figūra.
Dažniausiai tokio taktinio žingsnio griebiamasi kilus grėsmei pralošti partiją ar prarasti padėties kontrolę. Abiem atvejais valdantiesiems pavyko bent kurį laiką išlaikyti ne tik tam tikrą Vyriausybės stabilumą, bet ir visą valdančiąją koaliciją Seime.
Apie valdančiųjų suokalbį dėl palaikymo interpeliuojamiems ministrams kalba ne vien apžvalgininkai, bet ir patys politikai. Tarsi užbėgdama už akių komentatoriams ir interpretatoriams, Seimo pirmininkė Irena Degutienė dar kovo pradžioje pareiškė, kad valdantieji nepaleis vadžių ir neatiduos nė vieno ministro. Tai parodė ir balsavimai Seime, kai opozicijai antrą kartą per pastarąjį mėnesį nepavyko parodyti nei ragų, nei stuburo.
Opozicijai šiuo atveju pasitaikė puiki proga priminti ne tik apie save, bet ir dar kartą viešai įvardyti kai kuriuos šiandienos skaudulius: ne vien privačių interesų ir piniginės naudos siekiančius valstybės tarnautojus, netvarką ir pinigų švaistymą viešuosiuose pirkimuose, didžiuliu burbulu virtusią ir akiplėšiškai sužlugdytą atominės elektrinės statybą, iki ausų šiukšlėse skendinčią šalį bei plėšikišką daugiabučių namų renovacijos projektą.
Planas chuliganas
Atrodo, piktžaizdžių prisikaupę tiek, kad ir kur bestumei, visur kyla šaršalas. O tie, kam derėtų rūpintis mokesčių mokėtojų gerove, paniekinę bet kokias pilietines vertybes, siekia tik susižerti politinius dividendus ir nusispjauti į rytojų.
Valdžia nusipelno griežtos kritikos, akylos stebėsenos ir kontrolės, bet jos tarpusavio rietenos padėties iš esmės nekeičia – po triukšmingų pareiškimų, teatralizuotų pasirodymų ir veidmainiškų pažadų, įvardytos problemos paliekamos spręsti tiems patiems išbartiems pareigūnams. Kaip vanduo nuo žąsies nuvarva baisingosios nuodėmės ir nusižengimai, o kvailių motina viltis tarsi guodžia, kad padėtis dar pakenčiama ir suteikia eilinę progą pabartiesiems ištaisyti klaidas.
Akivaizdu, kad po susikompromitavusio ūkio ministro D. Kreivio pasitraukimo, A. Kubiliaus ministrų kabinetui buvo iškilusi reali grėsmė, kai sudrebėjo dar dviejų ministrų kėdės.
Kas gali žinoti, ar atstatydinus nevykėlį energetikos ir apsileidėlį aplinkos ministerijų vadovus, nebūtų griebtasi ir kitų linksniuotų bei kritikos taikiklyje atsidūrusių vykdomosios valdžios organo klerkų?
Jei tikslu laikysime Vyriausybės nuvertimą, tai akivaizdu, kad ligšiolinės atakos tėra šaudymas tuščiais šoviniais, mat net prezidentės pabarimai išgaruoja tarsi dūmelis. Būtent šalies vadovė atrodo pralaiminti vieną mūšį po kito, jos kritika ministrams panašėja į populistinius pasikratymus, nes premjeras ir toliau kas rytą pirmadieniais pro paradines duris lankosi pleištą kalančios karalienės rūmuose.
