Kernavės archeologinės vietovės muziejaus skyriaus vedėjas Andrius Janionis naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad pirmųjų Kernavės gyventojų pėdsakai siekia dar Akmens amžių – maždaug 10 tūkst. metų prieš mūsų erą, o gal ir dar anksčiau.
„Tuo metu žmonės migruodavo paskui gyvūnų bandas, o gyvūnai nuo didžiųjų upių mažai traukėsi. Sekdami paskui gyvūnų bandas, žmonės ir užklydo čia į Kernavę. Ne nuolatos apsigyveno, bet pasistatė laikinus būstus. Žmonės išmigruodavo gyvūnams pasitraukus, o vėliau grįždavo po kažkiek laiko. Toks gyvenimo būdas – jie buvo klajokliai“, – pasakojo A. Janionis.
Istoriko teigimu, nuolatinės gyvenvietės pėdsakai aptinkami nuo Ankstyvojo metalo laikotarpio. Rimtesnė gyvenvietė vietoje, kur dabar stūkso Kernavė, įsikūrė nuo Senojo geležies amžiaus vidurio – III mūsų eros amžiuje.
Kernavės aukso amžius sietinas su Viduramžiais, kai įsikuria miesto tipo gyvenvietė, sudaryta iš piliakalnių ir sodybų. Kernavė klestėjo XIII–XIV a., o miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1279 m. A. Janionio teigimu, dabartiniais skaičiavimais, Kernavėje jos šlovės piko metu galėjo gyventi iki 2 tūkst. gyventojų.
Pasak A. Janionio, tų laikų kernaviškių sodybos kiek priminė tas, kurias dabar galime matyti Lietuvos kaimuose. Kaip atrodė prieš šimtus metų gyvenusių mūsų protėvių namai galite pamatyti ir gyvai, apsilankę Kernavėje, kur yra atkurtos trys Viduramžių sodybos.
„Sodybos užimdavo apie 40 arų plotą, kuriose būdavo kiemas su gyvenamuoju namu, dirbtuvė, kaip taisyklė, nes Kernavę galime įvardinti kaip amatininkų miestą. Labai aiškiai matome amatų specializaciją, kad šeima, kuri gyvena toje sodyboje, turėjo savo specializuotą amatą, kurį vystė.
Dažnai būdavo ir ūkiniai pastatai, sakykime, tvartai ar kažkokios pagalbinės pašiūrės nedideliems ūkeliams. Žemdirbystės pėdsakų aptikta žymiai mažiau, nei amatininkystės Kernavėje“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmoji žinoma sostinė ir klausimas dėl Mindaugo sosto
Istoriko teigimu, nebūtų visiškai tikslu Kernavę įvardinti pirmąja Lietuvos sostine.
„Reikėtų pridėti dar vieną žodį. Tai yra pirmoji žinoma Lietuvos sostinė. Apskritai, nereikėtų sureikšminti to sostinės statuso ankstyvuoju laikotarpiu mūsų valstybės.
Tas statusas galėjo kisti, priklausomai nuo to, kur gyveno, kur rezidavo kunigaikštis. Valdovas stengdavosi kuo daugiau fiziškai keliauti po savo kraštą, kad parodytų savo buvimą savo valdomose teritorijose.
Galėjo tam tikrose vietose pasilikti ilgesniems laikams, priklausomai nuo įvairių situacijų, politinių ar kažkokių kitokių. Kur jis ilgiau reziduodavo, ten ir būdavo jo sostinė“, – dėstė A. Janionis.
Pasak jo, istorikai yra priskaičiavę maždaug 13–14 galimų karaliaus Mindaugo sostinių, Kernavė taip pat yra tarp jų. Ar joje galėjo būti Mindaugo sostas?
„Visko gali būti. Negalime tiksliai pasakyti, kad Kernavės klestėjimas, atsiradimas, kaip tokio didesnio centro, vyksta būtent Mindaugo laikais, bet tai yra netoli to laiko, gali būti susiję su Mindaugu. Jau tuo metu tai buvo gana rimta gyvenvietė, bent jau regioninis centras tai tikrai. Ar tai buvo Mindaugo sostas, deja, nepatvirtinsime šito“, – kalbėjo A. Janionis.
Pašnekovo teigimu, Kernavė daugiausiai siejama su kunigaikščiu Traideniu, kuris valdė nuo 1268 ar 1269 m. iki 1282 m. A. Janionio teigimu, Kernavė buvo viena iš centrinių šio valdovo būstinių, tad, automatiškai, ir sostinė.
„Ką mes tiksliai žinome iš rašytinių šaltinių, kad tai buvo Traidenio žemė, Traidenio miestas. Šaltiniai patvirtina tą valdovo rezidencijos buvimą, nes randama ir prabangių daiktų, jie koncentruojasi toje vietoje, kur stovėjo kunigaikščio pilis. Tai siejama su labai aukšto rango pareigūnu ar net Lietuvos valdovu“, – pasakojo istorikas.
Vytauto draugystė su kryžiuočiais ir miestą sudeginęs jo valdovas
Ir nors buvo viena iš sostinių, Kernavė didybė sumenko ir šioje vietoje mes nematome tokio miesto, kokiais yra kitos mūsų sostinės – Vilnius ar Trakai.
„XIII–XIV a. yra karų su kryžiuočiais laikotarpis. Buvo tikrai neramūs laikai. Kernavė, kaip vienas iš politinių ir ekonominių Lietuvos centrų, buvo žygių ir antpuolių taikinys. Kai kryžiuočiai vis giliau į mūsų kraštą veržėsi, tai nuo XIV a. vidurio, Kernavė yra puolama. Kadangi čia stovėjo ne mūrinės, o medinės pilys, tad vystantys karo technikai Kernavė vis lengviau buvo paimama“, – aiškino A. Janionis.
1390 m. antpuolio metu, kurį inicijavo ar bent jau jam padėjo tuo metu kryžiuočių pusėje buvęs Vytautas Didydsis, kernaviškiai pamatė, kad didžiulė kariuomenė artinasi link miesto.
„Jogailos brolis, tuo metu valdęs Kernavę, nusprendė sudeginti miestą. 1390 m. laikomi Kernavės pabaiga. Po to jau neatsistatė miestas. Neteko ir politinės prasmės, nes visa galia nuėjo į kitus centrus. Kernavė išliko, bet XV a. tai buvo tik nedidelė gyvenvietė, kur buvo Vytauto Didžiojo medžioklės dvaras“, – pasakojo istorikas.
Kalne mieganti kariuomenė ir požeminis kelias į Vilnių
Kernavė apipinta ir ne viena legenda ar mitu. A. Janionio teigimu, miesto pavadinimas kildinamas iš legendos apie mitinį Lietuvos kunigaikščių protėvį Palemoną ir jo vaikaitį Kernių.
„Dar XVI a. užrašyta legenda, kad miestas įkurtas Kerniui valdyti ir iš čia kilo Kernavės miesto vardo legenda“, – pasakojo istorikas.
Kita legenda pasakoja apie tai, kad Pilies kalne miega didžiulė kariuomenė, kuri iškilus negandoms ir atėjus sunkiems laikams, išžygiuos ir gins Lietuvą.
Yra ir mitas apie du požeminius tunelius Kernavėje. Vienas veda į Trakus, kitas į Vilnių. Kernavėje šis požeminis kelias uždarytas geležinėmis durimis, Vilniuje – auksinėmis, o Trakuose – sidabrinėmis.
„Daug legendų siejama su Kernave. Traukos vieta ji buvo nuo seno ir žmonės stengėsi paaiškinti, kas čia yra ir kodėl čia stūkso tokios keistos, neįprastos mūsų kraštovaizdžiui kalvos. Ne taip jau ir seniai buvo išsiaiškinta, kad tai yra piliakalniai, siejami su mūsų ankstyvąja valstybingumo istorija“, – sakė A. Janionis.
Besidominčius istorija traukia jau virš 100 metų
Pasak A. Janonio, Kernavė jau nuo pat XIX a. traukė žmones, kurie domisi Lietuvos istorija ir kultūra.
„Profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1979 m., kai nuslinko vieno iš piliakalnių šlaitų ir atvykę Vilniaus universiteto archeologai pradėjo čia tyrinėjimus. Didieji miesto atradimai įvyko po kelerių metų, atsitiktinai slėnyje statybų technikai užkliudžius Viduramžių kultūrinius sluoksnius, buvo rasta daug radinių, pasimatė miesto liekanos. Nuo to laiko tie tyrimai ir išgarsino Kernavę. Tyrinėjimai nuo pat 1979 m. vyksta iki šiol. Kernavė yra viena iš ilgiausiai Lietuvoje tyrinėjamų vietų“, – pasakojo A. Janionis.
