Ko jau ko, o gebėjimo suprasti bent jau nemažą dalį Lietuvos, kuriai atkurtoji valstybė buvo ir lieka, kaip šuniui penkta koja, velionis Algirdas Mykolas Brazauskas prilaikė. Ja naudotis ir ją telkti į nomenklatūrą bei ištikimus adoratorius - taip pat.
Nemėgstu repo, bet gerbiu Eminemą, kaip savo žanro virtuozą. AMB man visada liks etalonas tos politinės pakraipos ir politikavimo stiliaus, kuris man šlykštus. Teko, norint būti valdžioje ir gerai gyventi, pabūti komunistu-karjeristu? Kodėl ne? Pasikeitė laikai, teko parašyti laišką, prašantį įstoti į NATO? Jokių problemų. Koks ten skirtumas – ar “disidentauti" LKP CK bufete per Kūčias valgant silkę, ar šliaužioti prieš popiežių ant kelių po Katedrą ir laižyti altorių. Jei būtų buvę madinga stoti į Kinijos Liaudies Respublikos sudėtį – jokių bėdų: svarbu išlikti prie valdžios ir paprastai bei ūkiškai išaiškinti, kad viskas yra vardan tos, anos, kad ją kur...
Esmė: visada mokėti išsiaiškinti laiminčią poziciją ir jai pritarti, kad niekas netrukdytų užsiimti savo reikalais. Rūmų pabaigti, deja, nepavyko, nors valdovas buvo iškilus. In memoriam....
Nesinori keikti mirusio žmogaus, bet nesistebėti trenktų garbintojų ordomis – sunkiau. Dabar jau skelbiama, kad tai jis yra Sąjūdis ir valstybingumo nešėjas. Dar nevėlu – pagerbkite jį ir kaip laimėjusį Žalgirio mūšį – Vytautui Didžiajam ir Jogailai jau nusispjaut.
