Vos tik Lietuvoje kokiam itin aukštai sėdinčiam valdininkui pakvimpa Baudžiamuoju kodeksu, politikai prisimena kuo giliau į stalčius nugrūstą projektą, skambiai pavadintą Valstybės tarnautojų elgesio kodeksu. Beje, pamirštama, kad, be kodeksų, yra ir Dešimt Dievo įsakymų, kurie jau nesikeičia ne vieną tūkstantį metų.
Nuo 2003 m. buvo sukurpti net du panašūs etikos “kodeksai", bet iki šiol Lietuvoje neužteko politinės valios pareikalauti iš prisidirbusių veikėjų bent moralinės atsakomybės.
Korupcija klesti
Apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai norėtų, kad valdininkų ir politikų nuodėmės būtų vertinamos griežčiau nei dabar.
Realios atsakomybės sulaukia tik nedidelė dalis besinaudojančių valstybės tarnyba savoms kišenėms pripildyti. Generalinės prokuratūros duomenimis, pernai Lietuvoje buvo pradėta 315 ikiteisminių tyrimų dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Teismus pasiekė 61 byla.
Kasmet vis daugiau Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimų nustato Valstybinė tarnybinės etikos komisija. Apie trečdalį skundų dėl valstybės, savivaldybių ir apskričių administracijų pareigūnų veiksmų pagrįstais pripažįsta Seimo kontrolierių įstaiga (žr. lenteles).
Tramdys elgesio kodeksu
Seimo valdyba sudarė darbo grupę Valstybės tarnautojų elgesio kodekso projektui parengti. Jame bus numatyti valstybės tarnautojų profesinės etikos standartai ir netgi atsakomybė, jei valdininkai kartais bandytų būsimojo kodekso normų nesilaikyti. Elgesio kodeksą kurs Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Seimo kanceliarijos, Ministro pirmininko tarnybos, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovai.
Darbo grupės vadovės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Agnės Bilotaitės teigimu, tokio dokumento reikia, kad valstybės tarnyba dirbtų efektyviau, o iš valstybę reprezentuojančių tarnautojų būtų galima reikalauti aukštesnių elgesio standartų nei iš eilinių darbuotojų.
Deja, pasak A.Bilotaitės, šiuolaikinių lietuvių, taip pat ir valdininkų, mentalitetas dar turi sovietinio atspalvio.
“Suvokimas, kad tai, kas valstybės, nepriklauso niekam, tad galima naudotis tuo ir vogti be jokios sąžinės graužaties, yra gajus, - “Respublikai" sakė parlamentarė. - Net ir pagautas atlikdamas neskaidrius veiksmus ar imdamas kyšį valdininkas gali grįžti į valstybės tarnybą. Niekas jam netrukdo - įstatymai yra tokie".
Prasižengėliai dangstosi
A.Bilotaitė piktinosi, kad akivaizdžiai nusižengę valstybės pareigūnai darosi vis įžūlesni ir ginasi net prisidengdami įstatymais.
“Anksčiau būdavo daugiau faktų, kai, atskleidus įvairius pažeidimus institucijos veikloje, vadovas tiesiog atsistatydina. Dabar visi spjauna į nustatytus pažeidimus ir aiškina, kad yra teisūs, kol nesėdi kalėjime", - supuvusią valstybės tarnautojų moralę peikė A.Bilotaitė.
Anot jos, Valstybės tarnautojų elgesio kodeksas nuo visų ligų biurokratijos neišgydys, bet politinė arba moralinė atsakomybė būtinai turi grįžti ir įsitvirtinti. Seimo narė netgi siūlo versti valstybės tarnautojus kodekso normų laikytis ir ne tarnybos metu.
Etika taps vėzdu?
Ministro pirmininko patarėjas Gintaras Kalinauskas iš būsimojo Valstybės tarnautojų elgesio kodekso tikisi dar daugiau - kad šis užpildys Valstybės tarnybos įstatymo spragas, neleidžiančias reikalauti atsakomybės iš nekorektiškai besielgiančių ar korumpuotų valstybės tarnautojų.
“Tai turi veikti kaip instrukcija. Antra, susiejus su Valstybės tarnybos įstatymu, turi tapti realiu vėzdu kovojant su korupcija, su neskaidrumu valstybės tarnyboje, kad valstybės tarnautojai sulauktų realios atsakomybės", - vylėsi premjero patarėjas, kuriam būsimojo kodekso normos taip pat galiotų.
Retos akistatos
“Atsižvelgiant į situaciją, kuri dabar yra Lietuvoje, iš principo etikos kodeksas nepakenktų, - “Respublikai" tvirtino Seimo narys Česlovas Juršėnas, Parlamente dirbantis visas kadencijas nuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikų. - Priežasčių daug - ir sunkiai sutramdomi valdininkai, ir bendras moralės nuosmukis. Manau, visi vadovai turi iš savo pavaldinių griežčiau reikalauti, o tie, kam priklauso jų darbą kontroliuoti, irgi turėtų būti atidesni, sistemiškesni ir griežtesni".
Jam pačiam per 20 metų darbo Seime su etikos sargais teko susidurti dukart.
“Kartą aiškinausi, kad balsavau ne už save, - šypsosi Č.Juršėnas. - Bet tada, 1996 m., buvo kitokia balsavimo sistema, o senojoje salėje buvo 140 vietų, ir ten aš savo mygtuko neturėjau. Mano, kaip Seimo pirmininko, vieta buvo atskirai, viršuje. Bet kai nepirmininkaudavau, balsuoti kartais atbėgdavau ir iš savo kabineto. Spausdavau mygtuką ten, kur būdavo laisva vieta.
O kitą kartą vienas Seimo narys prisitaikė sau mano vaizdingą posakį, nors aš pavardės ir neminėjau. Su juo susitaikėme".
Pranciškus ČIVILIS - Senosios Varėnos Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas:
Man regis, nieko geresnio už Dešimt Dievo įsakymų žmonės neišras. Per tris tūkstantmečius po to, kai Mozė nuo Sinajaus kalno pranešė apie juos, negirdėjau, kad tie įsakymai būtų buvę tobulinami, perrašinėjami. Jei žmogus turi sveikos sąžinės, jam tas kodeksas labai aiškus, ir jokių kitų nereikia. Dešimt Dievo įsakymų yra gyvenimo sandora - tam tikra sutartis, kurios žmonės įsipareigoję laikytis. Nemeluok, neapgaudinėk, nevok - elementarūs, pamatiniai dalykai.
Na, bet gal dabar žmonėms reikia sudėtingesnių taisyklių? Pavyzdžiui, kaip diplomatijoje, kur yra įteisintas melavimas? Bet nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar laikysis, priversti niekas neprivers. Juk ir kino teatre, pavyzdžiui, negalima triukšmauti ar spjaudyti saulėgrąžų, o ar visi taip elgiasi?
Sakoma, blogų darbų žmonės nedaro dėl trijų dalykų - yra izoliuoti ir jų daryti tiesiog negali, bijo būti demaskuoti ar net pasodinti į kalėjimą arba nė neįsivaizduoja, kaip galima nuskriausti, apvogti kitą asmenį. Vogti ne iš žmogaus, o iš valstybės - tokia pati nuodėmė. Tik tarybiniais laikais, kai ideologija nuodėmės nepripažino ir patį Dievą neigė, vagystę tikruoju vardu mažai kas vadino, sakydavo ne “vogti", o “kombinuoti". Kai blogi papročiai per kartų kartas įauga į kraują, jų atsikratyti labai sunku.
Nusižengia žmogus dažnai dėl savo prigimties silpnumo, dėl temperamento, bet visada su visu protu ir valios pritarimu. Paskui įsidrąsina, net nesislapsto ir galų gale net pradeda ginti savo vadinamąją “tiesą". Juk buvo laikai, kai brolis brolį šaudė - dėl žemės, dėl turto. Bet anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo. Ir nuodėmė pavadinama tikruoju vardu. Tada jau jokios dirbtinės taisyklės nepadės.
