Didžiuliai mokesčiai iš specialių paslaugų sferos išstumia socialiai pažeidžiamiausius, o jų vietą užima ekskursantai.
Biržų socialinių paslaugų centras neįgaliųjų sąskaita tampa pelno siekiančia organizacija. Jam priklausantis specialus transportas vis dažniau naudojamas poilsinėms ekskursijoms ir bendraminčių pavėžėjimams į įvairiausius renginius.
Tuo tarpu rimtą negalią turintys ir bėdos ištikti neįgalieji, sužinoję naujas transporto paslaugų kainas, bevelija naudotis ne Socialinių paslaugų centro transportu, o samdo privačius asmenis. Jie skaičiuoja, kad taip yra gerokai pigiau.
Tačiau yra tokių sunkią negalią turinčių asmenų, kuriems tinka tik šio centro turimas transportas, nes jie gali važiuoti tik gulomis. Jie priversti naudotis brangiomis paslaugomis.
Į respublikinę gydymo įstaigą vežamas neįgalusis turi mokėti tiek pat, kiek ir visa į kokį nors renginį vykstančiųjų grupė.
Tokią situaciją išprovokavo Biržų rajono tarybos sprendimas, parodantis, kad politikai ne visuomet perskaito tai, už ką balsuoja.
Mokės, nes neturi pasirinkimo
„Prieš savaitę turėjau į Vilnių pas medicinos profesorių konsultacijai nuvežti savo visišką negalią turintį ir tik gulomis važiuoti galintį sūnų. Paskambinau į Socialinių paslaugų centrą, paklausiau, kiek mums kainuotų kelionė į Vilnių ir atgal. Man buvo pasakyta, kad tai kainuos 220 litų. Pinigus sumokėjau ir, jei reiks, mokėsiu vėl, nes kito pasirinkimo neturiu. Bet noriu žinoti, ar tikrai dabar tokie brangūs paslaugų centro įkainiai?"- klausė į redakciją besikreipusi Bliūdžių kaimo gyventoja Virginija Gasiūnienė.
Jos sūnus po sumušimo jau kelinti metai nesikelia iš lovos. Vaikinas sėdėti gali ne ilgiau kaip penkiolika minučių
Rugpjūčio mėnesį R. Gasiūną vėl teks vežti į Vilnių. Šįkart - operacijai, kuri vaikino gyvenime turėtų būti lemtinga.
Motina sako svarsčiusi samdyti privatų žmogų sūnui nuvežti į ligoninę. Vis sutaupytų šimtą litų.
Tačiau bėda ta, kad sūnus gali važiuoti tik gulomis. O tokio transporto jos pažįstami ir giminės neturi.
Tad moteris vėl užsisakys Socialinių paslaugų centro autobusiuką ir už kelionę mokės 220 litų.
Moteris sako, kad jos ir sūnaus pajamos per mėnesį siekia 1500 litų. Gal kam nors tai atrodo didžiuliai pinigai, tačiau reikėtų paskaičiuoti, kiek kainuoja operacija - vaistai, medikamentai ir kitos priemonės gydymui bei slaugai.
Kainos – nežmoniškos
Šių metų gegužės 29 dieną Biržų rajono taryba priėmė sprendimą, kuriuo įteisino akibrokštą neįgaliesiems.
Tarybos posėdyje svarstant šį klausimą jokių abejonių niekam nekilo.
Po tarybos sprendimo medicinos pagalbos reikalingi neįgalieji, jei jiems reikia nuvykti į respublikines gydymo įstaigas nelaukiant, kol susirinks grupė vykstančiųjų, turi mokėti didžiulius pinigus.
Vykdami specialia mašina už kilometrą jie turi mokėti 0,5 lito.
Tai reiškia, kad važiuodami į Vilniuje esančią gydymo įstaigą jie turi sumokėti iš savo kišenės 220 litų.
Toks pat įkainis nustatytas ir neįgaliųjų organizacijoms, kurių nariai vyksta į įvairiausius renginius. Jie dar turi mokėti po 10 litų už mašinos prastovos valandą.
Tačiau pramogos ar renginiai nėra gyvybiškai būtini, kokios būna medikų konsultacijos. Pas medikus neįgalieji važiuoja ne malonumui, bet iš būtinybės.
Jei susirenka grupė vykstančiųjų į gydymo įstaigas, jiems būna kiek lengviau. Neįgalieji ir juos lydintys asmenys, vykstantys į respublikines gydymo įstaigas, moka po 50 procentų Biržų autobusų parko nustatytos bilieto kainos.
Autobusų bilietai, tarkim, į Vilnių kainuoja 40 - 45 litus. Vadinasi, vienam asmeniui tenka sumokėti po 20 - 22,50 lito.
Specialiu transportu gali naudotis ir kiti sergantys rajono gyventojai, bet jie turi mokėti visą autobuso bilieto kainą. Patogumas tas, kad jie paimami iš namų, nuvežami iki pat gydymo įstaigos durų.
Tiesa, jei esi alkoholikas, jei nedirbi, girtuokliauji ir neprižiūri savo vaikų, pas gydytojus būsi nuvežtas kitų sąskaita.
Mat tas pats tarybos sprendimas nurodo, kad socialinės rizikos šeimų nariai į respublikines gydymo įstaigas vežami nemokamai. Tiesa, tik su seniūnijos rekomendacija.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, liepos pradžioje buvo 151 socialinės rizikos šeima. Jose augo 346 vaikai.
Socialinės rizikos šeima Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu apibrėžiama kaip ta, kurioje narių bendravimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi.
Paprasčiau tariant, tai degradavę asmenys, nenorintys dirbti, prižiūrėti vaikų, tačiau randantys pinigų girtuoklystėms.
Kam brangu - tas nevažiuoja
Už transporto paslaugas atsakinga Socialinių paslaugų centro raštvedė Grita Januševičienė pateikė duomenis, kiek per pastaruosius kelis mėnesius neįgaliųjų naudojosi transporto paslaugomis.
Gegužės mėnesį centro transportu buvo naudotasi 42 kartus, birželio - 43. Liepą iki 16 dienos centro autobusai buvo išvykę tik 10 kartų. Daugiausia buvo vežami neįgalieji į stovyklas, sanatorijas, įvairius renginius.
„Kas į mus kreipiasi, dėl pakilusių kainų nelabai skundžiasi. Juk iš vietos mašina paima, vairuotojas nuvažiavus palaukia. Jei kam brangu, tas ir nevažiuoja. Gal privačiai samdo", - svarstė darbuotoja.
Pasak G. Januševičienės, kol kas transportu nemokamai buvo vežamas tik vienas asmuo iš socialinės rizikos šeimos. Jis iš slaugos skyriaus buvo vežamas į Panevėžį operacijai.
Socialinių paslaugų centro direktorė I. Endziulaitienė korespondentę tikino, kad socialinės rizikos šeimų nariai nemokamai centro transportu vežami retai, išskirtiniais atvejais.
„Transporto paskirtis yra speciali. Bet pasitaiko, kad asocialių šeimų vaikus reikia vežti į gydymo įstaigas. Pavyzdžiui, yra buvę, kai vaikui reikia daryti operaciją, o jo motina girta. Seniūnija savo transporto neturi, o mūsų - visą laiką važiuoja. Ką vežti, seniūnijų darbuotojai sprendžia", - aiškino I. Endziulaitienė.
Pasak direktorės, kai atsiranda toks gydomas socialinės rizikos šeimų atstovas, pas jį tenka važiuoti dažnai. Tai aplankyti, tai vaistų nuvežti. Artimieji pas juos vežiojami nemokamai.
Nežino, ką nusprendė?
Biržų rajono tarybos Socialinio vystymo komiteto pirmininkas Stasys Valiukas, iš korespondentės išgirdęs apie įkainį - pusė lito už nuvažiuotą kilometrą, sakė, kad šios eilutės sprendime likti neturėjo.
„Maniau, kad priėmėme protingą sprendimą. O čia - nesąmonė. Taryboje mes tvirtinome, kad 50 procentų bilieto kainos moka neįgalieji, o 100 - sveikieji", - kalbėjo S. Valiukas.
Jis žadėjo aiškintis, ar priėmus tarybos sprendimą neatsirado kokių nors „apėjimų".
Tarybos narė Stasė Eitavičienė prisiminė, kad prieš priimant šį sprendimą komiteto posėdyje buvo daug ginčijamasi. Jai atrodė, kad neteisinga, kai neįgalūs turi mokėti už transporto paslaugas, kai sveiki girtuokliai jomis naudojasi nemokamai.
„Yra žmonių, sergančių vėžiu, kuriems dažnai reikia vykti į chemoterapijos procedūras. Ne visi turi pinigų, daug kainuoja vaistai, o ir neįgalumo grupė ne iškart skiriama. O kad transportu nemokamai naudojasi socialinės rizikos asmenys - tai jau visai amoralu. Tačiau klausimą pristačiusi savivaldybės Socialinės globos skyriaus vedėja Eugenija Prokopoviečienė mums aiškino, kad neįgalūs žmonės gauna nemažas sumas, o rizikos šeimos pajamų neturi. Mano manymu, reikėtų grįžti prie šio klausimo ir tarybai teikti naują sprendimą. Nes tokios sumos yra per didelės", - kalbėjo S. Eitavičienė.
Jurgita Vitkauskienė
