Kiekviena profesinė mokykla naudinga tiek, kiek jos absolventai reikalingi darbo rinkai, o itin greita kai kurių specializacijų plėtra garantuoja, jog mokymo metodams neprisitaikius prie verslo poreikių rinką kasmet pasieks vis mažiau jai paruošti profesionalai. Tenka konstatuoti, kad šiuo metu profesinės mokyklos daugeliu atvejų gyvena taip, kaip nori jų direktoriai, o ne taip, kaip diktuoja darbo rinka. Verslo įsitraukimas į jų veiklą dažnai imituojamas, o mokoma to, ką išmano turimi dėstytojai.
Paprastas pavyzdys – automechanika. Sunkvežimių remontą bei eksploataciją išmanančių specialistų darbdaviams trūksta, tai rinkoje itin paklausi specialybė, tačiau šiandien profesinių mokyklų absolventus pasamdžiusioms įmonėms tenka juos iškart siųsti į mokymus, nes to, ką jie išmoksta mokykloje, praktikoje nebepakanka. Tokiu atveju verslas priverstas mokėti už tikros, ne vien oficialios kvalifikacijos suteikimą, ir galime klausti, kam tuomet išvis reikėjo išleisti valstybės biudžeto pinigus pasenusioms žinioms?
Panašios tendencijos ir informacinių technologijų ar statybų sektoriuje – šiuolaikinės technologijos kinta taip greitai, jog jei norime paruošti su jomis galinčius dirbti profesionalus, privalome tai derinti su verslo atstovais, kurie geriausiai žino rinkos poreikius bei stebi tendencijų kaitą iš vidaus.
Dabar dėl smulkių teisinių kliūčių profesinio ugdymo nuostatų vertinimas dvejiems metams gali užstrigti Švietimo ir mokslo ministerijoje ir kol galiausiai nuostatos bus pradėtos taikyti praktikoje, jos jau, tikėtina, ir vėl bus pasenusios. Vienose rankose sutelktas standartų vertinimas procesą vilkina, biurokratizuoja ir nuo to nukenčia verslas ir būsimi darbuotojai.
Vienas kelių, kaip pati sistema galėtų keistis – platesnis pameistrystės instituto įvedimas. Pavyzdžiui, Olandijoje visiškai įprasta praktika mokantis kelias dienas per savaitę žinių semtis pagal specialybę dirbant įmonėje. Tai naudinga ir reikalinga visoms pusėms - mokiniui, verslui ir valstybei. Tačiau valstybinio lygio suvokimas, kad galutinis švietimo sistemos klientas yra ne studentas, bet darbdavys, gaunantis tinkamai parengtą darbuotoją, dabartinėje Lietuvos profesinio ugdymo sistemoje niekaip neprigyja, o mokinys, valstybė ir verslas yra trys dėmenys, veikiantys kiekvienas sau.
Galiausiai, profesines mokyklas vis dar suvokiame taip pat, kaip jas matėme prieš kelis dešimtmečius. O šiandien jos privalo keistis, atrasti ne tik savo specializaciją, bet ir įtraukti tokias ugdymo programas, kurios integruotų profesinį ir aukštąjį mokslą, būtų pritaikytos ne tik šiandienos, bet ir rytdienos rinkos poreikiams.
Kol kas poreikis auginti reikalingus specialistus tiesiog disonuoja su profesinių mokyklų veikimo metodais. Bet galime įsivaizduoti, kaip sistema pasikeistų, jei ją reformuoti padėtų verslo sektorius, kuris naujoves visuomet priėmė kelis kartus greičiau nei švietimo sistema. Leiskime jauniems žmonėms šiomis naujovėmis pasinaudoti.
