Į šios Seimo sesijos darbotvarkę įtrauktas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektas, turėsiantis didžiulės įtakos tūkstančių Lietuvos gyventojų kreditavimo prieinamumui ir kelių dešimčių verslo įmonių išlikimui.
Po ekonomikos krizės, dviejų bankų ir keleto kredito unijų griūties Lietuvos bankas nuosekliai plėtoja iniciatyvą perimti į savo rankas visą finansų sektoriaus kontrolę, įstatymuose numatant griežtesnę finansines paslaugas teikiančių bendrovių priežiūrą ir atsakomybę siekiant apsaugoti vartotojus.
Tačiau užmirštama, kad ir iki šiol finansų sektorius Lietuvoje buvo reglamentuojamas bene griežčiausiai Europos Sąjungoje, gerokai peržengiant ribas, kurios nubrėžtos ES direktyvose, o dabar reikalavimų kartelę ketinama kelti dar aukščiau.
Lietuva buvo viena pirmųjų šalių iškart po krizės reikšmingai sugriežtinusių būsto ir vartojimo paskolų sąlygas, pavyzdžiui, nustatant minimalaus pradinio įnašo dydį. Be to, nustatyta griežta riba, reglamentuojanti, kokią dalį savo pajamų namų ūkiai gali skirti finansiniams įsipareigojimams dengti. Nėra žinių, kad Vartojimo kreditams tokie ribojimai būtų taikomi kitose ES šalyse.
Suprantama, kad siekiama apsaugoti vartotojus nuo finansinių nesėkmių. Tačiau ar nepamirštama, kad tvarios, aktyvios finansų įstaigos, kredituojančios šalies verslą ir gyventojus, yra pagrindinis vartojimo, o kartu ir ekonomikos skatinimo variklis?
Europos Sąjungos direktyvose, susijusiose su finansinių paslaugų teikimu, deklaruojami tikslai, kad finansinės paslaugos peržengtų šalių sienas ir vartotojams būtų sudaryta kuo mažiau kliūčių jas gauti. Taip pat keliami tikslai skatinti verslo ir gyventojų kreditavimą ir taip išjudinti Europos ekonominį atsigavimą.
Vartojimo kredito įstatymo rengėjai teisingai pastebi, kad reikia identifikuoti ir įstatymu panaikinti priežastis, dėl kurių atsirado poreikis griežtinti finansų rinkos reguliavimą.
Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, jau dabar yra gerokai pažengęs ribą, kontroliuojant ir reguliuojant finansų rinkos dalyvių veiklą ir skiriant sankcijas už pažeidimus. Tačiau baudos turi būti adekvačios ir atitikti pažeidimo mastą.
Vartojimo kreditų įmonėms, kurios daugeliu atvejų yra smulkiojo verslo atstovės, įstatymo projekte yra siūloma nustatyti tokio dydžio baudas, kokios šių metų pradžioje galėjo būti skiriamos didiesiems šalies bankams. Įstatymuose šiuo metu numatytos baudos kitoms finansų įstaigoms – kredito unijoms ir mokėjimo įstaigoms yra mažesnės, nei siūlomos kreditų bendrovėms.
Kyla abejonių dėl motyvų, kodėl vienoms tame pačiame sektoriuje veikiančioms įmonėms siūloma taikyti griežtesnes sankcijas nei kitoms. Būtų teisinga, kad visas verslas turėtų lygias sąlygas konkuruoti ir niekam nebūtų kuriamos išskirtinai geros arba nepagrįstai blogos sąlygos.
Reguliuotojai ir įstatymų leidėjai finansų sektoriaus reglamentavimą tobulinančius teisės aktus rengė ne vienerius metus. Tačiau dabar kažkodėl skubama tarsi norint viską užbaigti per vieną naktį. Verslo atstovai jau ne kartą išreiškė pastabas, kad įstatymai, iš esmės keičiantys jų veiklos reglamentavimą, turi įsigalioti per protingą laiką, o ne iškart.
Pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymas aiškiai numato, kad įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, tarifus, sankcijas, ar keičiantys apmokestinimo teisinį reglamentavimą ir pan. turi įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Tai užtikrinti privalo įstatymų leidėjai.
Akivaizdu, kad Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai turės lemiamos įtakos dešimčių įmonių veiklos strategijai, jų finansiniam stabilumui, o įmonių veiklos pertvarka, verslo strategijos keitimas neretai trunka metus, tam atsakingai rengiamasi, kad nepatogumų nepatirtų vartotojai, o įmonės turėtų laiko pasiruošti ir strategiškai, ir techniškai. Vartojimo kreditų sektoriui, kuriam svarbus klientų pasitikėjimas ir kiekviename žingsnyje gresia atsakomybė už klaidas, reikia nuo pusės metų iki metų laiko prisitaikyti prie pasikeitusios verslo aplinkos.
Valdas Sutkus. LVK prezidentas
