LR Seimas delsia pradėti rimtą diskusiją dėl LR Vyriausybės ataskaitos, kuri neseniai pasirodė LR Vyriausybės tinklapyje. Gaila, padėtis visgi kritiška.
Lietuvai prieš beveik du dešimtmečius atgavus laisvę ir sukūrus rinkos ekonomikos pagrindus bei palyginus gan tampriai įsijungus į pasaulio ekonomiką (matuojant: eksportas+importas/BVP), vargu ar berasime kraštui opesnę ir kritiškenės svarbos temą negu tolimesnė vystymosi (plėtros) strategija.
Kas yra strategija? Strategija pagal prakseologijos mokslą yra tam tikrų tikslų užsibrėžimas, didelių ar mažesnių, ir parinkimas priemonių, kurias reikia panaudoti, kad būtų pasiekta tų tikslų. Priemonės turi būti adekvačios pasirinktiems tikslams. Tai yra prakseologinis strategijos apibrėžimas. Iš tokio bendro prakseologinio taško, kokie yra tikslai, Lietuvos pokomunistinės ekonominės transformacijos tikslai. Aišku visiems, kad rinkos ekonomika; tačiau tokios vienos rinkos ekonomikos, tokios vienintelės nėra. Kiekviena šalis arba grupė šalių, kaip Europos Sąjunga, turi savo tam tikrą rinkos ekonomikos modelį.
Lietuva sugrįžo į pasaulio tautų/valstybių sambūrį iš totalitarinės, anti-konkurencinės, monopolinės vergijos tuo metu, kada vis smarkiau pasaulio ekonomikoje pradėjo reikštis kitos jai tiesioginę konkurenciją sudarančios „kylančios rinkos” kaip Indija ar Kinija.
Be to, pati konkurencijos sąvoka ir jos praktiškas realizavimas smarkiai keičiasi. Naujomis globalios žinių ekonomikos sąlygomis Lietuva jau nebegali ir turbūt nebenori konkuruoti pigia darbo jėga. Naujomis globalios žinių ekonomikos sąlygomis vis labiau aiškėja, kad reikia atmesti seną galvojimą, jog konkurencija yra nulinės sumos lošimas. Priešingai, konkurencija tampa aiškiai pozityvios sumos lošimu, pvz. pavirsdama moderniška „co-opetition”, tai yra „cooperation+competition” angliškai, arba sulietuvintai “ko-konkurencija”, tai yra kooperacija (bendradarbiavimas)+konkurencija”. Tenka šiuos procesus patirti laiks nuo laiko dirbant platesniuose Harvardo Prof. M. Porter tinkluose, kurie kaupia medžiagas ir analizuoja besikeičiančią globalios konkurencijos esmę, ypač mikro plotmėje (microeconomics of competition, clusters, etc).
Be to, Lietuva sugrįžo į pasaulio valstybių sambūrį tuo metu, kada vis smarkiau pasaulio ekonomikoje pradėjo keistis pati organizacijos esmė (modeliai) ir organizacijos strategijos esmė (strategija realizuoja modelį praktikoje) bei strateginiai pasirinkimai, įtakojami nepaprastai paspartėjusių mokslo, žinių bei technologinių procesų. Be to, pati organizacijų konkurencijos sąvoka ir jos praktiškas realizavimas per strategiją irgi smarkiai keičiasi.
Šios naujos pasaulinės sąlygos iš esmės keičia organizacinio pasirinkimo procesus, tad jų analizę reikia pratęsti būtent naujoje organizacijų aplinkoje. Teoriškai, tie nauji modeliai tur būt kažkur įsiterptų tarp D. Ricardo lyginamosios persvaros tradicinio modelio ir M. Porterio “deimanto” tipo naujos konkurencijos strategijų moderniškai atremtų į inovacijas, kūrybiškumą bendrai. Praktiškai, tie modeliai tur būt kažkur įsiterptų tarp konkurencingų ES šalių (bei mažesnių regionų jose) modelių kaip Airija, Didžioji Britanija arba “socialdemokratiškenės” Suomija, Danija. Tačiau, ir pernelyg nesusivaržant Lietuvos naryste ES ir kiek biurokratiniais ES ekonominiais modeliais, reikėtų visgi iš akių neišleisti ir tikrai kūrybiškų, novatoriškų Šiaurės Amerikos modelių. ES verslo aplinkos komplikavimas, bandant ją tobulinti, pasireiškia vis mažesniu (ko gero jau artėjančiu prie nulio) tų komplikuojančių reformų žingsnių ribiniu efektyvumu. Šiaurės Amerikos modeliai gal kiek paprasčiau, moderniškiau ir efektyviau realizuoja Autoriaus svarstomus strateginius pasirinkimus globalios žinių ekonomikos sąlygomis. Ypač, kad gan tikrai biurokratinė ES Lisabonos Strategija beveik jau virto pajuokos objektu, o bendras vidutiniškas Europos atsilikimas nuo JAV inovacijose yra milžiniškas; net iki 80-100 metų (sic!) pagal The International Chamber of Commerce, Paris. Tas atsilikimas yra ypatingai didelis gyvybės moksluose (life sciences) ir ryšių bei žinių technologijose (information/knowledge & communication technologies), kurios tai dvi sritys nusprendžia pažangą 21 amžiuje.
Organizacijų strateginio pasirinkimo diskusijų Lietuvoje dar labai mažai, tačiau gan dažnai padejuojama dėl “geros ekonominės/valstybinės strategijos” trūkumo, tai yra adekvačios ir tikrovėje realizuojamos strategijos visos valstybės mastu nebuvimo. Lietuvoje, sovietinio palikimo padarinyje, teorija dažnai dar labai atsieta nuo praktikos (“pop svajo, čort svajo”, kaip galima būtų jumoristiškai tą apibrėžti) arba tas labai reikalingas sangrąžinis teorijos ir praktikos ryšys dar tik labai gležnas.
Visgi praktikoje visgi kažkokia tai strategija gaunasi ex post. Bet ar ta strategija nėra pernelyg įtakojama biurokratinių ir pernelyg detališkų, komplikuotų ES reikalavimų? Lietuvai tikrai reikia integruotis į ES, nors iki 2050 m. ES begyvens mažiau negu 5% pasaulio gyventojų, reikia ir tą turėti omenyje. Taigi, ar ne dar labiau reikia kūrybiškesnės ir modernesnės integracijos į globalią (žinių) ekonomiką? O čia trūkumų ypatingai daug, rimtesnių pasiekimų vis dar niekaip neįžiūriu nei aš, ne kiti analitikai iš Vakarų.
O ar tie ES „reikalavimai“ nėra senų komunistinių politinių jėgų Lietuvoje paprasčiausiai išnaudojami kaip priedanga “savosios biurokratijos-nomenklatūros” penėjimui ir atnaujinimui visos visuomenės sąskaita? Apie tokius pavojus rašiau jau 1992 m. Australijos ir Vokietijos moksliniuose žurnaluose. Ogi jau stovime prieš naują 2007-2013 m. „galimybių“ etapą šiuo atžvilgiu. Net jeigu aš ir klystu dėl nomenklatūros, o valdžia pasamdė pačius geriausius biurokratus, ES integracijos ir organizacinių pasirinkimų parametrų įdiegėjus Lietuvoje, tai visgi patvariai konkurencinga ekonomika nėra tik koks nors kad ir “optimalios” strategijos valstybės mastu rezultatas, bet veikiau (pilietinės) visuomenės ekonominė gyvensena atsiremianti į gyvybinga, kūrybišką konkurencijos modelį, iš kurio semiami strateginiai pasirinkimai organizacijose. Tą gyvenseną galima įtakoti gera/bloga ekonomine/valstybine politika, strategija. Geras pavyzdys čia yra moderniai (tai yra kūrybiškai, inovacijomis) konkurencingas JAV ekonomikos modelis, pvz. palyginus su Europos klaidžiojančiais modeliais ar tiesiog klystkeliais, jeigu leisite nevynioti į vatą to, kas eilėje dimensijų (ir strateginiuose pasirinkimuose) vyksta Italijoje, Vokietijoje ar ypač Prancūzijoje. Tose šalyse vyrauja ilgainiui neperspektyvus „absorpcinis“ (absorption) strateginių pasirinkimų modelis. Trumpai drūtai, jis reiškia, kad organizacijos, iš esmės nesugebančios kurti ir diegti inovacijų, gan laikinai gelbstisi verslo gan atsitiktine diversifikacija (pvz. per pirkimus ir susiliejimus), taip nutoldamos nuo savo kertinių pranašumų (core competencies) ir „nutukdamos“, tapdamos per didelėmis, kad jų bankrotai būtų politiškai įmanomi („national champion“, „too big to fail“). Šviesūs Europos protai jau pradeda įžiūrėti tokio „korporatyvinio“ modelio neatitikimą globalios žinių ekonomikos amžiui. Tad Lietuva, pasinaudodama „vėluojančio persvara“ (latecomer‘s advantage), turėtų peršokti (developmental leapfrogging) tokius modelius ir jų pagrindu išdirbtas organizacijų strategijas.
Tuo tarpu Šiaurės Amerika visų pirma investuoja į mokslą ir jo taikymą praktikoje (inovacijas), dinamišką bei sangrąžinį mokslo ir verslo ryšį. Šiaurės Amerikoje yra 17 iš 20 geriausių pasaulio universitetų, net gerokai virš 80% visų Nobelio laureatų! Tad organizacijos čia orientuojasi visų pirma į inovacinį (agility) modelį, kuris pirmenybę teikia strategijoms leidžiančioms nugalėti konkurenciją greitesniu prisitaikymu prie naujos technologinės/vadybinės aplinkos, veržlumu į technologinį ir vadybinį priekį, o ne „ramsčių“ įsigijimu „pašonėse“, kaip absorpciniame modelyje.
Šiuo metu tą JAV modeli (veikiau ekonomiką bendrai) blogai įtakoja G. Bušo administracijos fiskalinė/ekonominė politika (divigubas, etc), betgi JAV ekonomika (skirtingai negu Lietuvos vis dar sovietiniu paveldu apsunkinta ekonomika) gerai atsilaikys prieš bet kokius bandymus ją "sugadinti", nes ji vis novatoriškai atsinaujina savo tampraus modelio rėmuose. Lietuva dar tokio savito modelio neturi. Užsienio investuotojai tą supranta ir toliau, nežiūrint laikinų problemų, intensyviai investuoja Amerikoje, o Vakarų tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje vis grėsmingai mažėja! Didėja abejotinos vertės investicijos iš Rytų (jomis vis remiasi senoji nomenklatūra, „kiek vilką beauklėtum, jis vis vien į mišką žiūri“). Statistika liudija, kad Rusijos kapitalas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus padidėjo maždaug dešimt kartų. Garsus Rusijos reformatorius (teko bendrauti su juo), dabar vadinamas Rusijos vyriausiuoju energetiku, A.Čiubaisas 2003 gruodį sakė: “Rusijos misija XXI amžiuje - sukurti liberalią imperiją, ekonomiškai “pririšant” prie savęs visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas; turime ten pirkti viską, kas įmanoma, pirmiausiai strateginius objektus”. 2004 vasario 12 Rusijos Prezidentas Putinas Sovietų Sąjungos sugriovimą pavadino didžiausia istorijos klaida, naudinga tik elitui.
Tik modernizuojančios Vakarų investicijos gali palyginus greitu laiku pakelti vis dar žemą, po Sovietijos paveldėtą Lietuvos ekonomikos bendrą našumą (total factor productivity). Negaliu atsistebėti, kiek Lietuvoje dar daug susižavėjusių ne tik Rusijos „bananų“ (naftos, visa kita yra Afrikos lygio) ekonomika, bet ir trumpalaikiu „šiaudiniu“, statybomis ir kitu mažos Lietuvos rinkos vidaus vartojimu paremtu ekonominiu augimu, kuris is realaus augimo greitai virsta į infliaciją ir stagfliaciją. Pasaulio ekonominėje istorijoje yra nemažai įrodymų šiai tezei paremti; kad ir 1997-98 m. krizė Azijoje ir Rusijoje. Duok, Dieve, kad klysčiau!
Šlovė amerikietiško novatoriško modelio kūrėjams, kurių dar ir šiandien yra "Ivey League" unversitetuose JAV (teko su kai kuriais iš jų dirbti), tačiau tokia pat didelė, o gal didesnė šlovė Amerikos žmonėms, kurie nesirenka "vakarykštės dienos" ir „sovietinių gerų gaspadorių“ (nors tokių niekada nebuvo!) trumpalaikio psichologinio patogumo vardan, o nuolatos ir kūrybiškai spaudžia į priekį. Kanada kai kuriais atžvilgiais dar patobulino tą JAV modelį, ypač viešajame sektoriuje.
Strateginės klaidos, deja, daug kainuoja ir dar kainuos. Lietuvai skubiai reikia mokytis iš tokių Šiaurės Amerikos modelių, atitinkamai modeliuoti valstybės (ir bendrai viešojo sektoriaus) vaidmenį (ypatingai atsilikusį nuo modernių poreikių), tų modelių pagrindu pasirinktas organizacijų strategijas taikyti geografiniame-istoriniame-kultūriniame Lietuvos (ir jos regionų) kontekste; kad dabartinis ir ateities jaunimas matytų savo vietą krašte prie Nemuno, o ne tik “senos komunistinės nomenklatūros” siautėjimą ir desperatiškai „balsuotų kojomis”, pasirinkdami gyvenimą svetur.
Giliausioji visuomenės pesimizmo ir masiškos emigracijos (apie 5 kartus didesnės negu prieškario XX-metyje) priežastis - tai ne tiek skurdžios algos Lietuvoje (jos skurdžios, bet ne Afrikos lygio) - kiek faktas, kad dar ir beveik po dviejų dešimtmečių laisvės mus valdo sovietinio-komunistinio sukirpimo nomenklatūra, nugrūdusi Lietuvą iš garbės vietos (dainuojanti revoliucija) į klampius klystkelius ir Europos patvorį, švelniai apibrėžiant. Pokomunistinių šalių tarpe Lietuva pirma susigrąžino senąsias regresyvias struktūras į valdžią. Nomenklatūros analizei mokslinius pagrindus davė Vokietijoje dirbęs rusas, sociologas-disidentas Prof. M. Voslenski. Kadangi "iš sovietinės praeities jie mafijinę stiprybę semia", nomenklatūra neturi žalio supratimo apie modernų pasaulį ir kaip jame vietą Lietuvai susirasti. Geriausiu atveju, jie bando “atšildyti” ir/arba ”pagrąžinti” seną savo nomenklatūrinį-komunistinį (ne)supratimą apie visuomenę, ekonomiką ir tt. Lietuvoje jau išauginta senosios sovietinės nomenklatūros atžala-kopija be abejo ir toliau bandys kopijuoti senų “tavariščių” modelius, tautos mulkinimui bandydami pridėti kažkokią naują “gėlytę” šen bei ten.
Šiandien pasaulis - tai globalinis kaimas, jau ir globalinis skaitmeninis ir žinių kaimas (global digital and knowledge village). Globaliniame kaime labai svarbu atrodyti gerai. Kai kuriais atžvilgiais efektyviau atrodyti gerai, negu kad daryti gerai, kaip matome iš Estijos reformų istorijos. Taip, deja, pasaulyje yra; įvaizdis beveik viską nulemia (image is everything). Lietuva tikrai turi įvaizdžio problemą, kuris vis blogėja, o ne gerėja. Įsivaizduokime, kad XX m. po II Pasaulinio karo Vokietiją (o dar ir anksčiau okupuotą Lenkiją) vis dar valdo naciai; kaip tas pasaulyje atrodytų!
Jeigu tokia padėtis tęsis (išlaikytinių jau yra 25% daugiau negu vaikų!), Lietuva ilgam laikui bus nustumta į Europos dilgėlėtą patvorį galutiniam merdėjimui (ilgesniam, nes „pilstuko“ ir „daktariškos“ dešros dar atsiras) .
Gyvenime jokių garantijų nėra ir laikas nėra Lietuvos pusėje; jeigu neskubėsime, paseksime prūsais ir jotvingiais.
TERTIUM NON DATUR.
Valdas Samonis, Royal Roads University, Canada, Vilniaus Universitetas, Lietuva
Šaltiniai (tik maža dalis):
“The EU-KLEMS Productivity Report”, Issue 1, March 2007.
“Americans Do I.T. Better: US Multinationals and the Productivity Miracle”, CEP Discussion Paper No. 788, April 2007.
“Digital Prosperity: Understanding the Economic Benefits of the Information Technology Revolution, ITIF 2007
