Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ istorikas aiškino, kad tai eilinis Rusijos propagandos naratyvas.
Pone Rakuti, ar Kaliningrado sritis kada nors turėjo išskirtinį statusą Rusijoje?
Tokia Kaliningrado iš viso nebuvo, jis atsirado 1946–1947 metais. Iki tol tai buvo Karaliaučius ir ši teritorija yra naujadaras. Ji atsirado dėl to, kad Rusija pabandė sunaikinti Rytų Prūsiją pasidalindama ją su Lenkija.
Taip buvo siekiama geriau atrodyti tarptautinėse derybose, nes Lenkija turėjo didelį palaikymą to metu taikos derybose iš Britanijos pusės, jos buvo sąjungininkės, ir dėl to, kad jei kas nutiktų, galėtų dalintis atsakomybę per pusę.
Čia labai gudrus ėjimas ir šiandien jis pakankamai veikia, todėl Kaliningrado klausimo niekas nenori judinti.
Klaipėda yra toks kraštas, kuris į Lietuvą patenka 1923 metais ir ambasadorių konferencijoje tas yra patvirtinama. Tai įvyko ne 1944–194 metais, o 1923 m., o jau tolesni veiksmai – antro pasaulinio karo veiksmų paseka. Daug tokių įvykių įvyko – Čekoslovakijos dalinė kapituliacija ar pan.
Mes turime suprasti, kad čia yra būdas perkelti veiksmus kaip būna futbole – vartininko spyris į kitą aikštelės pusė. Paleidi ir jie tegu aiškinasi.
Iš tikrųjų, Rusijai reikia išlaikyti iniciatyvą ir ji tą stengiasi padaryti žūtbūt. Tuo metu, kada kovos veiksmai neduoda akivaizdžių, džiugių rezultatų, ovacijas auditorijai keliančių dalykų, tai naudojamas naujas nukreipimas.
Jiems reikia įtikinti savo visuomenę, kad tie Vakarai tikrai puola, nes realiai tie Vakarai nepaisant visų gąsdinimų nepuola Rusijos. Taip yra sankcijos, bet nėra raketų, jų neduoda, kad jos galėtų skristi į Rusiją. Tai Vakarai per geri, o jie turėtų būti blogi.
Ar mes turėjo šansą Kaliningrado sritį priskirti prie Lietuvos teritorijos?
Tokių bandymų buvo, bet dažnai jie buvo ne mūsų inicijuojami. Problema ta, kad ta teritorija yra labai maža ir jog ji galėtų efektyviai ekonomiškai gyventi, jai geriau priklausyti didesnei teritorijai. Tai ekonominio racionalumo efektas. Sovietų Sąjungai buvo svarbiausiai karinės bazės, bet egzistavo ūkis, žvejyba.
Iš mūsų pusės tiesioginio tokio intereso nebuvo. Pavyzdžiui, Sniečkus šiuo klausimu laikėsi labai rezervuotai, todėl kad jis manė, jog su tuo kartu ateis labai daug problemų, nes tas kraštas buvo apgyvendintas naujais gyventojais, kolonistais, kurie nepasižymėjo labai didele kokybe. Nors tame tarpe ir buvo daug lietuvių, bet tuos žmones suvežė vos ne prievarta.
Jūrininkai ar kiti, atsižvelgdami į šito krašto elementus, išsakydavo vienokią ar kitokią mintį, bet tos vestuvės neįvyko, nes nei vienoje, nei kitoje pusėje nebuvo didelio intereso.
Bet ar Kaliningrado sritis kada nors buvo rusų istorinė žemė?
Kai ieškai, tai randi. Per 7 metų karą jie buvo okupavę Prūsiją ir Berlyną užėmę, bet čia buvo trumpas epizodas. Buvo jie ir Klaipėdą užėmę 1756–1763 metais, bet karų istorijoje yra pilną visokių laikinų okupacijų.
Lenkijos kariuomenė kažkada buvo dalį Danijos užėmę, bet verslo iš to niekas nedaro. Mes galime sakyti, kad Kremliuje sėdėjome, todėl dabar prašome grąžinti.
Šitas naratyvas buvo bandomas sukurti dirbtinais būdais, bet tuo nepatikėjo patys gyventojai. Jie akivaizdžiai jaučia, kad čia ne jų kultūra.
Daugiau sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.