Artėjant gimtadieniui, su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais prezidentas pasidalino, kokios mintys jį lydi prieš šią ypatingą progą.
„Atvirai pasakius, ši diena man niekuo nesiskiria nuo kasdieninių dienų. Tai tik dar vienas įrašas gyvenimo istorijoje. Žinau, kad rimtas ilgų metų tarpas mano gyvenime užsitęsė“, – kalba V. Adamkus, pripažindamas, kad visi prabėgę ir ateinantys metai – dovana, leidusi daug nuveikti.
Gimtadienio palinkėjimą skiria Lietuvai
V. Adamkus tikina, kad gimtadienį jam svarbiau pasitikti ne kaip didelę progą, be didelių, ištaigingų švenčių. Šią ypatingą dieną jis pažymi ramiai, prisimindamas nueitą kelią:
„Gimtadienis lieka gimtadieniu. Aš jo nesureikšminu, priimu faktą, kad egzistuoju, gyvenu, padariau, ką galėjau, ir bandysiu užbaigti savo gyvenimą taip pat darbingai ir garbingai.“
Pasiteiravus, kaip laikosi artėjant gimimo dienai, V. Adamkus prabilo apie savo sveikatą, kuri, neslepia, kartais „banguoja“, pasitaiko visokių dienų – kartais būna geriau, kartais prasčiau, tačiau džiaugiasi kiekviena diena, kad ir kokia ji bebūtų.
„Nesiskundžiu ir optimistiškai žiūriu į priekį“, – sako jis, pridurdamas, kad kartais susvyruojanti sveikata jo nesustabdo ir svarbiausias siekis išlieka būti tvirtam.
Tvirtybės V. Adamkui niekad netrūko, jis daug metų atidavė dirbdamas Lietuvai, darbus tęsia ir toliau, todėl ir paklaustas, ko palinkėtų sau gimtadienio proga, prezidentas linkėjimus skiria ne sau, o Tėvynei:
„Sau nieko nelinkiu, o Lietuvos žmonėms linkiu ištvermės, ramybės ir geros ateities.“
Papasakojo, kaip gyvena po Almos netekties
Pokalbio metu V. Adamkus prisiminė, kokie buvo prabėgę metai. O jie buvo įvairūs. Per daugybę metų prezidentas ne kartą susidūrė su likimo siųstais iššūkiais – bėgimas nuo karo, ne vienas dešimtmetis, praleistas toli nuo Tėvynės, tačiau vienas skaudžiausių išgyvenimų – mylimos žmonos Almos netektis.
„Po šios netekties gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai ir, atvirai pasakius, dar nesistabilizavo“, – su liūdesiu balse ištaria V. Adamkus.
Jis neslepia, kad po šio gyvenimo smūgio dar neatsigavo, netekties skausmas vis dar lydi kiekvieną dietą, tačiau, kaip ir visada anksčiau, ramiai priima gyvenimo mestus sunkumus. Gyvenimas tęsiasi, o neatskiriama jo dalimi išlieka širdis, nukreipta į Lietuvą.
Prezidentas prisiminė ir grįžimą į Lietuvą po ilgos priverstinės emigracijos. Tai buvo dar vienas gyvenimo iššūkis, nepalaužęs meilės Lietuvai:
„Esu laimingas, kad galiu gyventi savo gimtajame krašte ir savo darbu prisidėti prie bendro žmonių gyvenimo. Galiu tik būti dėkingas Aukščiausiajam, kad leido man gyvenime pasireikšti, leido padirbėti.“
