Prezidento inauguracijos iškilmės baigėsi S. Daukanto aikštėje. Po prezidento vėliavos pakėlimo Valdas Adamkus savo kalboje sakė, kad Prezidentūra netaps "ministerijų ministerija", ir pabrėžė, kad Lietuvos prezidentas neturi teisės būti tik valstybės simbolis.
“Brangūs Lietuvos žmonės!
Antrą kartą Jūs patikėjote man mūsų tėvynės - Lietuvos - prezidento pareigas. Tai - didelė garbė ir didis įpareigojimas.
Dėkoju Lietuvos piliečiams, kurie išreiškė savo rūpestį dėl tėvynės ateities, dalyvaudami rinkimuose.
Šiandien nėra pralaimėjusių rinkimus. Yra tik Lietuva, kuri laukia mūsų atkaklaus kūrybingo darbo. Kviečiu į šią talką visus Lietuvos žmones, atmesdamas visokius dirbtinius skirstymus į kaimiečius ir miestiečius, į elitą ir likusius.
Pradėdamas pirmąją kadenciją, įsipareigojau siekti trijų pagrindinių visuomenės sąrangos principų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios, saugios valstybės.
Šiuos siekius Lietuva galėjo įgyvendinti tik tapusi visateise Vakarų pasaulio dalimi, todėl per pirmąją kadenciją ypač daug jėgų skyriau, kad Lietuva taptų NATO ir Europos Sąjungoje nare.
Tuomet tai atrodė dar tolimos ateities perspektyva. Tačiau Lietuva į NATO ir Europos Sąjungą žengė daug tvirčiau ir greičiau, nei pranašavo patys didžiausi optimistai. Šiuos pasiekimus turime išnaudoti tam, kad į kiekvienus Lietuvos namus ateitų europinė gerovė, kad šalyje neliktų pamirštų žmonių. Tai pasieksime tik sutelkę visas jėgas.
Dabar šaliai ypač reikia santarvės ir vienybės. Tikiu, kad bendromis jėgomis sugebėsime grąžinti į Lietuvą visuomenės santarvę.
Savo ruožtu pažadu: buvau ir būsiu visų Lietuvos žmonių, o ne kurių nors partijų, politinių jėgų ar socialinių sluoksnių prezidentas.
Nežadėjau ir nežadu stebuklų. Stebuklo negali padaryti joks prezidentas, joks politikas. Jei istorijoje ir pasitaiko tai, ką galima vadinti stebuklu, tai jį savo beribiu pasiaukojimu sukuria tik pati tauta.
Ar ne stebuklas, kad 1918 metais daugiau kaip šimtmetį engta, niekinta lietuvių tauta sugebėjo iš Pirmojo pasaulinio karo pelenų atkurti savo valstybę?
Per porą nepriklausomybės dešimtmečių buvo pakloti modernios valstybės pamatai. Mūsų kraštas atsivėrė kitoms kultūroms, ugdė toleranciją kitataučiams. Ant kojų stojosi ūkis, švietimas, kultūra. Bet dar svarbiau, kad mūsų visuomenėje išsiskleidė nesunaikinama patriotizmo dvasia. Per penkis naujos okupacijos dešimtmečius jos taip ir neįstengė nuslopinti nei Stalino režimo vykdytos žudynės, tremtys, nei jo parankinių gniuždanti nutautinimo ir sovietizavimo politika.
Ar ne stebuklas, kad 1990 metais buvo atkurta nepriklausomybė, kurios mes laukėme ir tikėjomės per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius?
Tačiau užsieniečius stebinanti Lietuvos pažanga per 14 atkurtos nepriklausomybės metų ne visuomet tokia akivaizdi mūsų šalies piliečiams. Anaiptol ne kiekviena šeima jaučia gyvenimo gerėjimą. Nors šalies ekonomika auga, didelei daliai šalies žmonių tai - tik abstraktūs skaičiai, neturintys jokio ryšio su jų gyvenimu.
Todėl dabar svarbiausia pasiekti, kad Lietuvos narystės Europos Sąjungoje privalumai virstų kiekvieno mūsų didėjančiu atlyginimu bei naujomis darbo vietomis.
Lietuva turi konkuruoti Europos Sąjungoje ir pasaulyje ne pigia darbo jėga. Tai reikštų tik gėdingai mažus atlyginimus ir įšaldytą masinį skurdą. Mums reikia konkuruoti aukšta darbuotojų kvalifikacija, gamybos efektyvumu, inovacijomis ir pavyzdine kokybe.
Vien raginimais socialinės ir ekonominės pažangos neįmanoma pasiekti. Valdžia neturi sėdėti sudėjusi rankų. Būtina naikinti išsikerojusį biurokratizmą, šalinti protekcionizmą ir korupciją, sukurti skaidrias verslo sąlygas, patrauklią ir aiškią mokesčių sistemą.
Lietuvoje susiklostė ydinga kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo disproporcija. Todėl skatinsiu Seimą ir Vyriausybę mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kad kuo daugiau žmogaus uždirbtų pinigų liktų jam, jo šeimai.
Mokesčių sistema, verslo reguliavimo taisyklės turi skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, sudaryti Lietuvos žmonėms sąlygas patiems parūpinti sau darbo ir uždarbio.
Valstybė privalo skatinti konkurencingos kaimo ekonomikos kūrimąsi. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama leis reikšmingai padidinti kaimo gyventojų ir žemdirbių pajamas. Tačiau šalies valdžia privalo atlikti ir savo "namų darbus": pirmiausia kuo skubiau baigti žemės reformą, grąžinti žemę jos teisėtiems savininkams, diegti modernias žemės ūkio technologijas, pritraukti į kaimą kuo daugiau investicijų, skatinti netradicinius verslus.
Sparčiau augantis ūkis leis veiksmingai spręsti ir socialines šalies problemas. Be abejo, stiprėjanti ekonomika savaime dar negarantuoja, kad Lietuvoje mažės skurdo. Būtinos kryptingos valstybės pastangos padėti pirmiausia tiems, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių negali deramai pasirūpinti savimi ir savo šeima.
Seniai atėjęs laikas valstybei garantuoti, kad žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis gyventų ir tie visuomenės nariai, kurie dėl amžiaus ar sveikatos jau negali dirbti.
Europos Sąjungos šalyse pensininkai gauna maždaug dviejų trečdalių vidutinio atlyginimo dydžio pensijas, o Lietuvoje - vos trečdalio.
Be abejo, per dieną dvigubai ar trigubai pensijų padidinti neįmanoma. Bet reikia siekti, kad pensijos didėtų kasmet ir ne vien simbolinę reikšmę teturinčiais keliais litais, o taip, kad kiekvienas pensininkas galėtų pajusti: šiandien jau gyvenu truputį geriau negu vakar.
Žmogaus gyvenimo trukmė, gyvenimo džiaugsmas labai priklauso nuo medicinos paslaugų kokybės. Galime didžiuotis Lietuvos medikais, kurie profesionalumu, sugebėjimais nė kiek neatsilieka savo kolegų labiausiai išsivysčiusiose šalyse.
Tačiau mūsų nemokama medicina vis labiau tampa tik deklaracija, o iš tiesų žmonėms medicinos paslaugos tolydžio brangsta, kartu medikai vis labiau piktinasi menkais atlygiais.
Būtina neatidėliojant vykdyti sveikatos apsaugos reformą. Sveikatos apsaugos sistema turi skaidriai naudoti biudžeto lėšas, ginti paciento interesus ir finansiškai neslėgti žmonių.
Valstybės rūpinimasis vyresniojo amžiaus žmonėmis, dėmesys negalią turinčių asmenų problemoms stiprins visuomenės solidarumo jausmą.
Tą jausmą turi ugdyti ir valstybės pastangos padėti šeimoms. Apie tai mėgsta kalbėti politikai, bet Lietuva iki šiol neturi aiškios šeimos, ypač auginančios daug vaikų, rėmimo politikos.
Jaunimas taip pat nėra tik mūsų ateitis. Jis ir dabartis, todėl valstybė privalo padėti jauniems žmonėms greičiau rasti savo vietą dinamiškai besikeičiančiame gyvenime.
Kalbėdamas apie šias problemas, suprantu, jog gali kilti įtarimų, kad prezidentas rengiasi pakeisti Seimą ir Vyriausybę, ketina kištis į ministerijų darbą.
Tokie nuogąstavimai būtų visiškai nepagrįsti. Pažadu, kad prezidento įstaiga tikrai netaps "ministerijų ministerija".
Tačiau Lietuvos prezidentas neturi teisės būti tik valstybės simbolis, pasyviai stebintis, kas vyksta šalyje.
Per pirmąją kadenciją žadėjau būti aktyvus prezidentas ir stengiausi tesėti šį pažadą. Dabar kartoju, kad, remdamasis Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir galiomis, telksiu visų valdžios institucijų pastangas ir sieksiu visų politinių jėgų sutarimo sprendžiant Jums, Lietuvos žmonės, rūpimas problemas.
Tad ketinu būti jūsų valios reiškėjas. Todėl ir ateityje tęsiu nuolatines keliones po visą Lietuvą, kad galėčiau tiesiogiai, be tarpininkų išgirsti, kas labiausiai kelia nerimą visuomenei.
Žmonių saugumui ir gerovei turi tarnauti ir šalies užsienio politika, kuriai vadovauti Konstitucija tiesiogiai įgalioja prezidentą.
Narystė Europos Sąjungoje ir NATO leis Lietuvai pagreitintai siekti europinio gyvenimo standartų.
Ši standartus su Europos Sąjungos parama susikursime patys. Šalies valdžia turės ne tik rūpintis, kad skirstant Europos Sąjungos biudžetą Lietuvos interesai nebūtų pažeisti, bet ir privalės garantuoti, kad kraštą pasiekiantys eurai nebūtų švaistomi.
Mūsų krašto saugumą garantuoja Lietuvos narystė NATO. Lietuva nuosekliai rėmė ir ateityje rems transatlantinių ryšių tarp JAV ir Europos Sąjungos šalių stiprinimą.
Lietuvai atsivėrė naujų galimybių aktyviau bendradarbiauti su regiono valstybėmis, imtis iniciatyvų, tiesiančių tiltus tarp Vakarų ir Rytų.
Tačiau mūsų diplomatija neturėtų pamiršti ir kasdienių žmonių interesų. Narystė Europos Sąjungoje visiems Lietuvos žmonėms suteikia papildomų teisių ir garantijų. Lietuvos piliečiai galės jaustis saugesni bet kuriame pasaulio kampelyje, kur tik veikia kurios nors Europos Sąjungos šalies diplomatinė ar konsulinė atstovybė.
Šių dienų pasaulis - pasaulis be sienų. Jau dabar daugybė Lietuvos piliečių gyvena už tėvynės ribų. Valstybė turi rūpintis, kaip išsaugoti ir stiprinti saitus su šiais tautiečiais.
Gal net dar svarbiau sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šalies pilietis žinotų: Lietuva yra jo namai, kuriuose jis visada laukiamas. Be abejo, būtinos ir patrauklios gyvenimo sąlygos, kurios skatintų išvykusius sugrįžti į tėvynę.
Lietuva pasauliui gali būti įdomi tik puoselėdama savitumą. Kito kelio ir nėra, jei norime išsaugoti tautinę kultūrą, kartu tautinę savastį.
Europa ir pasaulis pageidauja mūsų unikalumo, mūsų savitos kalbos, tradicijų, istorinio ir gamtinio paveldo. Todėl reikia pasinaudoti Europos Sąjungoje atsivėrusiomis naujomis galimybėmis ir visaip skatinti Lietuvos vardą garsinantį mūsų kultūros ir meno sklaidą. Nėra ir negali būti geresnių šalies ambasadorių kaip mūsų menininkai, kultūros žmonės ar medalius pasaulio arenose iškovojantys sportininkai, mūsų jaunimas, dalyvaujantis pasaulio mokslo olimpiadose.
Valstybės institucijos privalo įsisąmoninti, kad žmogus ne vien duona gyvas. Gyvenimas nebus visavertis, jei jame neliks vietos kultūrai. Kita vertus, net šalies socialinė ir ekonominė raida negali būti ilgalaikė ir sėkminga, jei pamirštama kultūra. Tik kultūringa visuomenė gali būti kūrybinga, sugebanti konkuruoti tarptautinėje rinkoje.
Konkuruoti reikės žiniomis, geru išsilavinimu. Be konkurencingo mokslo ir išsilavinusios visuomenės Lietuva negalės būti XXI amžiaus žinių ekonomikos šalis.
Nedera pamiršti, kad gyvybingą tautinę kultūrą, tautinį savitumą galime išsaugoti tik puoselėjami tvirtas švietimo tradicijas.
Manau, dabartinė Lietuvos mokykla turėtų nepamiršti istorinių tradicijų ir suteikti ne tik šiuolaikinį išsilavinimą, bet ir būti neišsenkanti tautinio savitumo, patriotizmo ir tolerancijos versmė, ugdyti pilietį. Noriu, kad kuo greičiau ateitų laikai, kai aidint nacionalinio himno garsams garsiau imtų plakti kiekviena jauna širdis ir lūpos kartotų mums visiems šventus himno žodžius.
Vis dėlto pasididžiavimas savo valstybe įmanomas tik tuomet, kai žmonės jaučia, jog gyvena šalyje, kur viešpatauja teisingumas ir teisybė.
Mūsų visų teises ir laisves dar labiau įtvirtins ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Saugi, atvira ir teisinga pilietinė visuomenė pirmiausia reiškia, kad šalyje garantuojamos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės. Bet koks valdžios veiksmas pirmiausia privalo nepažeisti šių teisių. Tai bus mano nuolatinis rūpestis.
Todėl sieksiu maksimalaus teismų, prokuratūros, policijos, specialiųjų tarnybų veiklos skaidrumo, atskaitingumo visuomenei. Tik tuomet teisėtvarkos įstaigos gali efektyviai dirbti savo darbą ir garantuoti įstatymo viršenybę.
Europinis gyvenimo lygis neatsiejamas ir nuo kiekvieno žmogaus saugumo namuose, gatvėje, darbe. Turime išgyvendinti iš mūsų miestų, miestelių ir kaimų nusikalstamumą, o kova su nusikaltėliais gali būti veiksminga tik turint profesionaliai dirbančias teisėsaugos įstaigas.
Tačiau stipriausias gynybos bastionas nuo nusikalstamumo, korupcijos, teisės pažeidimų - pati visuomenė. Tikiu, kad per šios kadencijos metus Lietuva galės didžiuotis savo aktyvia piliečių visuomene, galutinai atsikračiusia slogaus sovietinės okupacijos moralinio paveldo.
Šiandien, kaip Lietuvos Respublikos prezidentas, prisiekiau Seime. Čia, šioje istorinėje aikštėje, dar kartą prisiekiu Jums, Lietuvos žmonės, kad būsiu visiems lygiai teisingas, savo pareigas eisiu sąžiningai, savo darbais ir pastangomis kasdien sutvirtindamas Tautai duotą priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.
Tepadeda man Dievas.”
