Dėl valdžioje įsiplieskusio politinių-finansinių grupuočių karo šalyje įsivyravo suirutė. Nors dar sunku tiksliai įvardinti visas chaoso priežastis, visus iniciatorius, suinteresuotuosius ir pasakyti, ką nors labai aiškaus apie šio konflikto esmę, tačiau jau dabar galima daryti vieną vienareikšmišką išvadą, kad šiame kare teisingumas yra ne prie ko. Šiame tamsių grupuočių kare, turbūt, nėra kovojančių už Lietuvos valstybės interesus, bet visiškai vienodai vertinti visų taipogi nereikėtų. Taip pat akivaizdu, kad šio konflikto katalizatorius yra artėjantys Seimo rinkimai.
Blogiausiai šiame konflikte atrodo TS-LKD. Tenka pripažinti, jog šios partijos veikėjų kalbos ir veiksmai labai nenuoseklūs, neskaidrūs ir griauna valstybės institucijas. Be to, aiškiai ši partija savo tikrųjų, esminių tikslų šiame konflikte iki šiol neįvardijo. Pavyzdžiui, jie skelbiasi, kad valdančiųjų konflikte siekią teisingumo, nors dabar patys pripažįsta, kad iš FNTT atleisti vadovai nėra esminė jų nepasitenkinimo priežastis... Kita vertus, teisingas TS-LKD vadovybės priekaištas prezidentei ir Liberalcentristų ministrui dėl pažeisto konstitucinio Vyriausybės integralumo. Ministro pirmininko nurodymą atidėti FNTT naujų vadovų skyrimą ministras R.Palaitis įžūliai ignoravo ir demonstratyviai neįvykdė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai parašyta: „Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.“ Tai reiškia, kad ministras šiuo atveju turėjo paklusti Ministrui pirmininkui ir leisti jam aiškintis Prezidentei. Be to, Vyriausybė yra kolegialus organas. Tokie ministro Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo atvejai negali būti toleruojami. Kitais šio konflikto atvejais Liberalų ir centro sąjunga laikėsi nuosaikiai kovingai bei žūtbūtinai vengė būti sudeginti ant šiuolaikinio krikščioniško inkvizicijos laužo. Jų sąjunga su prezidente jiems davė jėgos ir solidumo.
Deja, šiame chaose niekas neatstovavo Lietuvos valstybės ir jos žmonių interesų. Akivaizdu, kad visos konflikto šalys įsivėlusios į Snoro ir kitas aferas, o prezidentė nekontroliuoja konfliktinės situacijos. Gal kiek džiugina prezidentės galimas išsiskyrimas su TS-LKD ir tapimas labiau nepriklausoma. Juk dabar yra išties puiki proga ir būtų labai gražu, jei D.Grybauskaitė pripažintų savo klaidas, atsiprašytų Lietuvos žmonių, atsistotų gėrio pusėje ir taptų patikimu paprastų piliečių ramsčiu.
Mano nuomone, šiame politinių-finansinių grupuočių kare reikia ryžtingų ir radikalių politinių spendimų, nes tokia sumaištis Vyriausybėje, kada konfliktas neveda skaidrumo ir aiškumo link yra valstybei žalingas, nes gali labiau apimti žemesnes grandis. To pavyzdys yra chaotiški įvykiai Garliavoje, kurie puikiausiai atkartojo chaosą valdančiojoje koalicijoje ir prezidentūroje.
Mindaugas Pliauga
