Iš pradžių kainos maisto produktams ženkliai išaugo, šio augimo efektas jaučiamas dar ir šiandien. Daržovių kainos nuo 2013-ųjų pabaigos iki 2017-ųjų birželio išaugo vidutiniškai 46 proc. Pieno, pieno produktų ir sūrių kainos išaugo 39 proc., dešros – 34 proc., žuvies produkcija – 50 proc., o vaisiai net 61 proc. Tuo metu realios rusų pajamos nuo 2014-ųjų smuko 10 proc.
Žemės ūkį gelbėja subsidijos, o augimas siekia vos 3 proc.
Prie kainų kilimo nemažai prisidėjo ir tai, kad 2014-aisiais kritus naftos kainoms, Rusijoje prasidėjo recesija. Rublis neteko vertės ir vietos verslui pradėjo trūkti lėšų investicijoms. Tuo metu, kai siekiant žemės ūkio modernizacijos, reikėjo pirktis naujų įrengimų, atsiradusios ekonominės problemos stabdė verslo projektus.
Verslininkai tų metų rugpjūtį susidūrė su nutrūkusiais, „dar vakar puikiai veikusiais“, ryšiais. Juos pakeičiant kitais prisidėjo didesni transportavimo kaštai. Kai kurie pokyčiai yra išties kurioziniai – daugiausiai žuvies Rusija dabar perka ne iš Norvegijos, o Farerų salose. Ketvirtąją vietą šalių-tiekėjų sąraše užima Baltarusija – šalis, net neturinti prieigos prie jūros, o tai byloja apie nuolatinį kontrabandinių prekių į Eurazijos ekonominės sąjungos teritoriją srautą. Tuo metu pačios Rusijos gamybos apimtys žemės ūkio sektoriuje per pastaruosius dvejus metus augo kasmet po 3 proc. – proveržiu tai pavadinti sunku.
Dėl krizės smukusios pajamos, kritusi rublio vertė ir išaugusi kreditų kaina nulėmė tai, kad Rusijos žemės ūkio gamyklos, nepaisant prekybos protekcionizmo, galėjo vystytis tik tuo atveju, jeigu Kremlius jiems suteikdavo finansinę pagalbą. 2014-aisiais Rusijos valdžia į žemės ūkio sektorių sukišo 190 mlrd. rublių, šiais metais subsidijos siekė jau 242 mlrd. (3,5 mlrd. eurų).
Tačiau tam, kad šios subsidijos bent kiek atsipirktų, reikės laukti daug metų ir toliau tebesitęsiančio embargo.