***
Kai turėdama trisdešimt penkerius metus ji susitiko žmogų nuo Lenos, jos gyvenimas buvo sudužęs į šipulius. Abu buvo atsisakę ramaus gyvenimo, pasirinkę audringą pogrindininko būvį. Inesa suprato, kad Leninas įkūnija jos ryžtą ir viltis sukurti naują visuomenę. Leninui patiko klausytis tokios nepalenkiamos ir elegantiškos moters. Paryžiuje ji nepritarė jo paniekai skrybėlėms su plunksnomis. Sostinė jai atrodė ideali vieta, kur po buvusių išbandymų klesti prabanga ir romantika. „Vyrai dėvėjo katiliukus, moterys – didžiules skrybėles su plunksnomis. Kavinių terasose meilužiai nepadoriai bučiuodavosi“, – rašė ji.
Inesa labai greitai įprato prie prašmatnaus Paryžiaus gyvenimo, taip pat lengvai ir prie „Manilleurs“ kavinės bendruomenės taisyklių: vieną dieną, kai rašytojas Ilja Erenburgas prisidėjo prie jų ir nežinojo, ko užsisakyti, Inesa atsakė už jį: „Grenadino. Mes visi geriame grenadiną. Tik vienas Leninas visada išgeria bokalą alaus.“
Kitą vasarą, 1910 metų liepos mėnesį, jos didelei nuostabai, Leninas ją su Roza Liuksemburg, Trockiu, Plechanovu įtraukė į tarptautinio socialistų suvažiavimo Kopenhagoje dalyvių sąrašą. Tuo metu jie buvo tik susipažinę. Atitiko jų ideologiniai diapazonai, charakteriai papildė vienas kitą, tad ryšys vystėsi greitai ir požiūriai visiškai sutapo.
Po trejų metų ji jam papasakojo, ką jautė pirmaisiais pažinties mėnesiais: „Nežinojau, ką su savimi daryti, jaučiausi nekaip, buvau sutrikusi, pavydėjau tiems šauniems žmonėms, kurie užeidavo ir kalbėdavosi su tavimi.“ Jų ryšys sustiprėjo ne iš karto – taip pat buvo su Aleksandru, paskui su Vlady. Inesa visada bijojo pasitikėti vyrais.
Netrukus būsimosios revoliucijos organizatoriui ji tapo nepakeičiama, tad su savo dviem vaikais, Aleksandro dukra Varvara ir Vladimiro sūnumi Andrejumi, persikėlė į butą, kurio langai žvelgė į Monsuri parką, Rejo alėjoje, netoli nuo Lenino, įsikūrusio Bonjė gatvėje. Bet Inesa tebebuvo Aleksandro Armando žmona, o Leninas – Nadios Krupskajos vyras. Galima įsivaizduoti, kad supažindinti abi moteris buvo gana keblu. Tačiau, nepaisant visų nuogąstavimų, Inesa ir Nadia tapo geromis draugėmis. Jas vienijo feministinės idėjos, svarbesnės nei galėjęs jas išskirti pavydas.
Abi pasiskirstė darbus, susijusius su Lenino veikla: Nadia tvarkys susirašinėjimą su revoliucionieriais Rusijoje, Inesa – su revoliucionieriais komunistais Europoje. Taigi abi moterys glaudžiai bendradarbiavo. Nadia, kuri negalėjo savo vyrui pagimdyti vaikų, mėgo būti su Inesa ir jos vaikais.
Anželika Balabanova, komunistė ir feministė, palikusi Musolinį dėl Lenino, nemėgo tos intrigantės. „Neparodžiau jai šiltų jausmų“, – rašė ji, paskui paaiškino: „Ji buvo pedantė, šimtaprocentinė bolševikė savo apranga, visada vilkėjo griežtus drabužius, tokia pati buvo jos kalba ir mąstysena.“ Anželika manė, kad Inesa yra didesnė leninistė už patį Leniną. Mat lyderis tuo metu buvo visiškai pakrikęs. Jis jautėsi, lyg sėdėtų ant griuvėsių. Po to, kai pasitraukė revoliucionieriai „likvidatoriai“, liaupsinantys grįžimą prie teisėtų kovos būdų, jis sugniužo. Suprato, kad privalo skleisti savo idėjas. Tačiau vis labiau jautė nuovargį, kartais net būdavo sunku nesinervinant stebėti, kaip klostosi reikalai.
Nadia dėl jo nuogąstavo. Ji kreipėsi į savo motiną, Uljanovo mamą ir į jo seserį Aną. Visos trys nutarė, kad jį mažiausiai dviem savaitėms reikia išsiųsti į tinkamą poilsio vietą. Tai bus Nica. Jos jį išsiuntė vieną, kad turėtų visišką ramybę. „Ilsiuosi Nicoje, – rašė jis Anai, – nuostabu, šilta, saulė ir jūra.“ Dešimt neveiklumo dienų vis dėlto buvo per daug be galo aktyviam Leninui.
Inesa, kaip paprastai padedama Aleksandro, tuo metu išnuomojo namą pagrindinėje Lonžiumo gatvėje. Norint skleisti Lenino idėjas, reikia jas aiškinti mokiniams. Čia jie įkurs pirmąją socialistų-marksistų mokyklą. Kambaryje, kuriame šiandien turkiškų patiekalų išsinešti restoranas „Kebab Lénine“, tilpo trys studentai. Ji išnuomojo dar ir kalvio dirbtuves, taip pat namą greta; jame vyks užsiėmimai. Ji nupirko baldų ir prižiūrėjo kasdien vykstančius kursus. Mokykla buvo atidaryta birželio 11-ąją „kepinant nepakenčiamam karščiui“, kaip rašė Nadia. Susirinko aštuoniolika studentų. Ten buvo būsimos komunizmo garsenybės, bet tai nekliudė dėstytojams klasėse vaikštinėti basiems.
Leninas ir Nadia gyveno kitame miestelio pakraštyje, bet kiekvieną vakarą vakarieniaudavo pas Inesą. Retkarčiais studentai išsitiesdavo pievoje ir užtraukdavo dainą. Leninas būdavo su jais. Darbas dėl bendro reikalo sustiprino jų ryšį. Nors įtarimų kilo ir Paryžiuje, daugelis draugų manė, kad tik Lonžiumo miestelyje Lenino ir Inesos romanas virto realybe. 1914 metais rašydama Leninui ji pateikė savo versiją: „Tik Lonžiumo, vasarą, kai verčiau tavo darbus, tapau tau šiek tiek artimesnė... <...> Man patiko tavęs klausytis, o ypač tave stebėti, kai kalbėdavai. Iš pradžių tavo veidas būdavo toks įkvėptas, o tu būdavai toks įsijautęs, kad nė nematydavai, jog stebiu tave. <...> Tuo metu nebuvau tavęs įsimylėjusi, bet jaučiau tau didelę simpatiją.“
Romanas nepraslydo pro niekieno akis: „Leninas savo mongoliškomis akutėmis be perstojo žiūrėjo į mažąją prancūzę“, – dėstė mokyklą lankęs prancūzų socialistas Šarlis Rapoportas. Nadios motina pasipiktino tokia nederama padėtimi. Ji pabandė įtikinti savo dukrą sutvarkyti tą reikalą. Tada, 1911 metų vasarą, Nadia pasisiūlė Leninui jį palikti, kad jis galėtų atsiduoti romanui su Inesa. Tai ji siūlė ne pirmą kartą. Jis jos paprašė pasilikti. Ji jam taip pat būtinai reikalinga. Nadia pritarė jo idėjoms. Ji puikiai jį suprato ir nuolatinėse kelionėse buvo tvirtas atramos taškas. Inesa tinka ir jo intelektui, ir aistrai, ji žadina grynai žmogišką afekto būseną. Jie abu mėgo Bethoveną ir abu pasirinko Černyševskio romano Ką daryti mėgstamus herojus. Jie turėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis.
1911 metų vasaros pabaigoje iš Lonžiumo grįžusi į Paryžių, Inesa išsinuomojo butą Mari Roz gatvės 2 numeryje, pastate, stovinčiame greta to, kuriame tuo metu gyveno Leninas ir Nadia. Neturėdama vaikų, pora trūkumą kompensavo Inesos vaikais. „Tu esi bolševikas“, – sakydavo Leninas Andrejui, Inesos ir Vlady sūnui. Po truputį tarp abiejų šeimų nusistovėjo simbiozė. Leninui pavyko įtikinti Nadią, kad niekada jos nepaliks. Taigi ji priėmė Inesą į jų gyvenimą ir šešerius metus truko tai, ką galima pavadinti trijų šeima.
***
Bet Vladimirui Iljičiui negalėjo pakakti vienos moters, netgi dviejų. Lonžiumo patirtis tik padidino jo ambicijas. Jis privalėjo rasti kitą būdą skleisti savo mintis iki pačios Rusijos. Kitą vasarą Leninas ir Nadia išvyko į Krokuvą, tada austrams priklausiusią Lenkijos dalį. Kadangi Austrijos policija nebendradarbiavo su Ochranka, Leninui ten turėjo būti lengviau spausdinti savo pamfletus. Nadia jau buvo įsigudrinusi slėpti pėdsakus, tad jai pavyko susitarti su turgaus moterėlėmis ir per jas siųsti laiškus į Rusiją. Leninas ketino leisti laikraštį Pravda. Sankt Peterburgo leidėjai abejojo. Ten jis buvo tik vienas iš daugelio agitatorių. Teko siųsti emisarą ir bandyti juos įtikinti. Jis pasirinko Inesą, kurios vis dar aktyviai ieškojo slaptoji policija.
Ji taip pat buvo įgudusi slėpti pėdsakus. Kartodama pabėgimo iš tremties variantą, kai apsimetė lenke, ji kirto Rusijos sieną su suklastotu pasu, apsiavusi senais batais ir užsirišusi skarą. Policija nebuvo kvaila, bet jos nesulaikė. Inesa artima Leninui, tad vertingesnė laisvėje nei kalėjime. Geriau ją sekti. Galbūt ji nuves pas aktyvistą. Leidėjai marmuriniais veidais išklausė iškalbingosios prancūzės-rusės. Negalėjo būti nė kalbos, kad slaptoji policija leistų jai išvažiuoti iš šalies neišgavusi kokios nors informacijos apie Lenino pinkles. Rugsėjo keturioliktą Inesa suimama dėl feminisčių mitingo. Ją nepaliaujamai tardė dvi savaites. Ji nepasidavė ir vis tvirtino esanti valstietė. Šešis mėnesius ji laikoma kalėjime.
Jai teko pakovoti, kad galėtų laikytis higienos, neprarastų orumo ir nepakriktų psichika. Vis dar ištikimas jai Aleksandras nuolat ją lankė. 1913 m. kovo 20 d. jam dar kartą pavyko išplėšti jai laikiną laisvę už 5 400 rublių, nemenką sumą, dešimt kartų didesnę nei įprasti užstatai. Nebuvo ko džiaugtis, nes po kelių mėnesių Inesos laukė teismas. Nelaukdama proceso, ji slapta paspruko. Grįžo į savo naująją šeimą, pas Leniną ir Nadią, į Krokuvą: „Mielasis, aš jau Austrijoje ir ketinu čia šiek tiek pabūti. Nelabai turiu ką rašyti apie tai, kas buvo. Esu kalnuose... debesys atplaukia iki mano lango. Labai gailiuosi, kad paklausiau jūsų.“
Pabėgimą organizavo ne kas kitas, o išmintingasis Aleksandras. Nadia rašė apie tą laikotarpį: „Mes daug vaikštinėjome, aplankėme Čarnystavo ežerą, jis nepaprastai gražus. Visi labai prisirišome prie Inesos, ji visą laiką buvo geros nuotaikos. Šalia Inesos viskas buvo šilčiau ir gyviau.“
Trijulė buvo laiminga. Prieš pietus, kurie būdavo patiekiami dvyliktą valandą, kiekvienas dirbdavo vis kitame sodo kampe. Inesa Leninui pagrodavo Bethoveno „Mėnesienos sonatą“, o Nadia tuo metu žiūrėdavo į ją ir sakydavo, kad „skambant muzikai ypač malonu dirbti“. Nadia džiaugėsi galėdama pažinti Inesą iš arčiau. Moterys susitiko Paryžiuje, bet ten buvo daug žmonių. Krokuvoje jos gyveno mažoje izoliuotoje draugijoje: „Ji mums daug pasakojo apie savo gyvenimą ir vaikus. Parodė man jų laiškus ir kalbėdama apie juos spinduliavo šilumą ir įkarštį“, – rašė ji.
Diane Ducret "Diktatotrių moterys" (nuotr. leidėjų)
