Žvelgdamas pro stebinančio visokeriopu patogumu traukinio langą į dar labiau kerinčius anapus jo vaizdus prisiminiau seną televizinę laidą per dar sovietinę centrinę televiziją. Joje, jei gerai pamenu, Borisas Grebenščikovas ir šviesios atminties popmechanikas akcionistas Sergejus Kuriochinas (o gal dar buvo ir Andrejus Makarevičius?) dėjo demaršą prieš visą centrinės televizijos rimtumą ir nekvestionuojamas tiesas, pareikšdami: tokio dalyko kaip „užsienis“ – nėra.
Visas pasaulis yra Sovietų sąjunga, nes už jos ribų niekas ir nebuvo nuvykęs. Pamąstykite, sakė jie, – mes girdime tik legendas apie blogus Vakarus (tam, kad būtume įtikinti savojo krašto gerumu), o tie, kurie išvyksta kažkur, neva į užsienį, iš tiesų visada vyksta į vieną ir tą pačią vietą pačioje SSRS, kur pastatyta keletas prabangių ir švarių parduotuvių, šalia sustumti kalnai, kitoje tos šalies pusėje – palmės, jūros, gražūs peizažai, specialiai parengti žmonės kalba nesuprantamai ir net gerai mokantis angliškai „sovokas“ niekaip tos anglų kalbos neįkerta. Ta erdvė vieniems gali būti Austrija, kitiems kitas jos kraštas bus Kuba, tretiems – Prancūzija, nes bus daug vyno. Žodžiu, dar gerokai iki Peterio Weiro „Trumeno šou“ rusiškojo muzikinio avangardo specialistai jau formulavo simuliakrinės realybės idėją, tik grindė ją ne mass medios presingu, o tikros realybės nykumu.
Tai prisiminiau todėl, kad nuolatos per traukinuko langą mačiau vien atvirukus ir supratau, kad iš tiesų tokios šalies kaip Šveicarija nėra. Nes jei atsiversite kokį nors interneto puslapį apie tą „šalį“ ar pamatysite atvirukus su tos „šalies“ vaizdais, jų ir pakaks, – į ją vykti (jei net ir tarsimės, kad ji egzistuoja) nebus jokios prasmės. Jūs tik išvysite stipriai padidintus, bet tuos pačius atvirukus. Todėl fotografavau ne eilinius turistinius vaizdus, o dvigubą virtualybę, atviruko atvaizdą. Šalies įvaizdį, kuris kuria šalį ir iš kurio pelnosi tas kultūrinis fenomenas, Šveicarija vadinamas.
"Chardonne" vynuogės ir Lemano ežeras.
Atvirukas paprastai būna negyvas. Bet mitinė šalis Šveicarija yra sukūrusi tokį griežtą savo įvaizdį ir taip jį eksploatuoja, kad jis tave persekioja bet kur, pjauna kaip „Victorinoxai“ iš kas antros suvenyrų parduotuvės. Į 200 km per valandą lekiančio traukinio keleivius ilgesingai meiliai žiūri specialiai sustatytos karvės, tik be užrašo „Milka“ (kuri normali karvė ganysis prie pat geležinkelio ar noriai pozuos turistams ant itin stačių kalnų?). Atidžiau įsižiūrėdamas suvoki, kad vadinamasis Lėmano ar Ženevos ežeras (tas kitas, ne Maironio apdainuotasis) yra nedidukas baseinas, besitęsiantis gal tik 20 metrų nuo kranto, o vėliau jau stovi didžiulis reklaminis stendas su pritrenkiančiais kalnų vaizdais neva anapus jo. Vis tiek normalus naivuolis turistas neis per vandenį to patikrinti. O ne per brangiausio (220 Lt nakčiai) viešbučio Lozanoje langai specialiai, žinoma, visi nukreipti tik į vandens ir kalnų panoramą, o kita tavojo numerio pusė skirta vonioms su aklinai matiniais (aklinai! – supratote?) langeliais.
„Ideali vieta pasenti!“ – tarsi skelbia iš tokių paveikslėlių numanomas šalies šūkis. Aplenki keletą senukų, ramiai žingsniuojančių Gėlių krantine greta prabangiausių Montrio (ar – netaisyklingai lietuviškai – Montrė?) vilų. Štai ir Iano Gillano apdainuotas kazino, tik iš jo dar nevirsta dūmai virš vandens, bet (suprantama, pagal aiškų susitarimą) išeina kostiumuotas milijonierius ramiu veidu, tikriausiai, mąstai pagal veikiančią klišę, naktinei ruletei palikęs keletą milijonukų. Kapinių sargu apsimetantis gidas (kuris normalus sargas žinos čia palaidotas įžymybes?) nuveda prie šiame miestelyje pasenusių ir atgulusių Nabokovo, Kokoškos ir Sydney Chaplino (brolio, nes Charlio kapas laikomas paslaptyje po pasikėsinimų į palaikus su išpirkos pareikalavimais) kapų. Mitą apie nuo amžių esančią rusų diasporą šiame miestelyje patvirtina į parduotuvę užėjęs vaikinas odine striuke – jam pardavėja meiliai nusišypso, ištaria „Bonjour“, o šis į tai atsako kietu „Morlboro Lights. Bonžūr“. Ir net jei reikia kokios vilionėms jaunesniems, pop-kultūros išsiilgusiems žmonėms (juk ir jie turės mirti, tad kodėl ne čia?), – to įrodymas – čia dienas baigusio Freddie Mercury stabas veidu į ežerą, papuoštas krepšeliu su jautriais pomirtiniais padėkojimais nuo „Kašios ir Pavelo iš Krokuvos“.
Paminklas Montrio mirusiam Mercury.
Įvaizdžiai, mitai, legendos praturtinami dar keletu privalomų šiai šaliai nuorodų, – atributika iš Šveicarijos armijos (na kam jiems ji, jei turi bankus su visų šalių pinigais?), o laikrodžiai rodo ne laiką, bet tavo trokštamą statusą: su „Omega“ gali būti Džeimsas Bondas, bet gali apsiriboti ir „tiesiog šveicaras“ su Carlu F. Bucherer – be jokios „pridedamosios vertės“.. Turistas užliūliuojamas bet kurios jo smegenis veikiančios vaizdų atakos, ir štai, traukinyje dalinamame dienraštyje skaitai: nepaisant pasaulinės krizės Šveicarija rami dėl turizmo: jis šįmet išaugo dar beveik 5 procentais, išankstinių užsakymų padaugėjo 2,9, ir šis sektorius gali būti ramus iki 2010 metų. Kyla logiškas klausimas – ar tokia šalis gali apskritai egzistuoti, jei visas pasaulis per „Panoramą“ ir kitas patikimas žinias kalba tik apie krizę?
Vevė miestelis. Ideali vieta pasenti.
Vieną dieną toje pasakų šalyje susidūrė dvi pasakos: „Omegos“ šeimininkas Džeimsas Bondas šį rudenį turėjo Šveicarijoje karaliauti, nes naujausiojo „Paguodos kvanto“ režisierius Marcas Fosteris yra šveicaras, ir į filmo premjerą Liucernoje jis atvyko su visa grupe – tik be „Bondo“: pastarasis susirgo gripu. Tai įmanoma? – ant Liucernos pasididžiavimo, medinio Koplyčios tilto, klykė paaugliai. Gripas parbloškė agentą 007??? Vieną pasaką nugalėjo kita.
Bet kariauti reikia, mano patys tos neegzistuojančios šalies piliečiai, nes jie aiškiai junta: ši šalis jau ima nykti iš pasaulio žemėlapio. Davoso forumas – ne išeitis. Tad televizijos surengia pustrečios valandos politikos apžvalgininkų maratoną JAV prezidentų rinkimo naktį – atseit, ir mes dalyvaujame pasaulyje, ir mums ne vis viena (ar Lietuva tokį rengė? – juk mums tai lyg ir labiau turėtų rūpėti). Jauni šveicarų šokėjai, pasitelkę aibes monitorių, viename spektaklyje per juos demonstruoja ekrano užsklandą, simbolizuojančią tėvynės ramumą – plaukiojančias žuvytes ir spragsinčias malkas, ir kuria savo trokštamą-blefuojamą istoriją apie tai, kad Šveicarija remia Al Kaedą, o Ženevos kantonas, pasiskelbęs ultra-protestantiškuoju, išėjo į žygį prieš Prancūzijos Lilio bažnyčią. Jiems reikia konfliktų, jie nebenori patogumo, jie nori dalyvauti, lyg patys imtų abejoti šios šalies realumu. Nes šalia įnirtingiausių antiglobalistų susirėmimų nieko nevyksta. Po to, kai prieš 10 metų buvo sutramdyta buvusi pati juodžiausia Europoje heroino skylė – Ciurichas ir jo parkai, – problemų nebeliko. Centrinio parko žemę nukasė pusantro metro, išlesiojo visas adatas (jų buvo randama iki 3000 kasdien) ir dabar rūpinasi ne tik žuvimis, bet ir visa miesto biosfera. „Štai, – sako gidė,– šitame gamyklos kamine gyvena sakalas“. Bet iš kamino virste virsta dūmai. „Jie švarūs“, – nuramino. O pėsčiųjų tilto „šaligatvis“ suformuotas iš skaldos: po ją niekas nevaikšto, nes ji skirta iš šalies pietų į šiaurę keliaujantiems ir tarp akmenų vasarą besišildantiems ... driežams.
Atvirukų pasaulis
Ne, visgi Ciurichas turi ir vieną problemą – valdovų rūmų analogą, tik atvirkščią. Šveicarų nacionalinis muziejus, sujungtas į vieną pastatų ansamblį iš įvairių viduramžiškų statinių, griūna. Jam restauruoti kasmet numatomas didžiulis biudžetas. Bet kadangi jis priklauso federalinei šalies valdžiai, jo likimą kasmet sprendžia visų 26 kantonų atstovai. Ir kokiam nors Ženevos atstovui palankiau spjauti į šį muziejų nei į savąją Ženevos ežero mikroflorą, ir muziejus kasmet be biudžeto sėkmingai griūna toliau.
Bet vos gilesnė už eilinį turistą „normalios“ ES šalies piliečio akis kitų problemų neįžvelgia, ir reikia jas susikurti, kad atvirukai atgytų: įvaizdis keistai persipina su realybe, ir jau nebežinai, kuris kurį valdo. Žiūri pro traukinio langą į karvę ir mąstai, ar Philippe‘as Suchard‘as sukūrė ją, ar ši – šokoladą. Mąstai, kokių vaizdų pro langą reikėtų šaliai, kurios įvaizdis – „Drąsi tauta“. O ta sunkiai normaliai sąmonei suvokiama šalis tau pareiškia, kad ji – tiesiog iki žiaurumo patogi savo piliečiams ir net trumpam atvykusiems. Žinoma, kai sau susikurtas ekskursijas pakeičia realybė, tikriausiai būna kitaip, bet mes juk kalbame apie įvaizdį.
Gėlių krantinė
Paklydus patogume ir kojomis beveik nejaučiant tvirto pagrindo staiga vienoje detalėje vaizdas susilieja su realybe: traukinių stotyse esantys laikrodžiai netiksi. Jų rodyklės slenka nuolatos, nė sekundės dalelei nesustodamos. Neperšokdamos į kitą sekundę, o slinkdamos link jos. Akivaizdžiai įrodinėdamos, kad laikas eina be pertrūkių. Ir keliaudamas iš vienos stoties į kitą, regėdamas tikslius ir patikimus tokius pačius matavimo įrenginius supranti, kad šveicarai – jei net įsivaizduotume, kad jie iš tiesų yra, – sukūrė ne laikrodžius, bet laiką. Kuris yra pati didžiausia gyvenimo dovana, pamažu tirpstanti, ir todėl įveikti erdves, rūpintis kitu ir net pasenti reikia kuo gražiau ir nesijaudinant. Jie laiką įsisąmonino, visiškai neketindami jo valdyti.
Traukinys išlenda iš tunelio pateikdamas dar vieną „Chardonne“ vynuogių terasų ir Ženevos ežero saulės pilną atviruką, ir aš, praradęs lietuvių kalbos dovaną, mintyse išklykiu nuostabą ta nedidelės Montrio diasporos šnekta.
