Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Rytis Komičius paaiškino dėl kokių priežasčių jaunimas papuola į priklausomybės liūną – vieni smalsauja, kiti viliasi, kad taip numalšins stresą.
„Mes turime suprasti dėl ko jauni žmonės pradeda naudoti šitas priemones ir čia yra daugybė kompleksinių dalykų, – kai kurie nori išbandyti, kiti jau turi tam tikrą polinkį, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, ateina iš tam tikros aplinkos, kiti galvoja, kad jie geriau pasijaus ir taip numalšins stresą, kiti smalsūs“, – vardija mokyklos direktorius.
R. Komičiaus: „Prevencinių priemonių mokykloje nepakanka“
Pasak R. Komičiaus, sunku išlaikyti moksleivių dėmesį ir pasirinkti tinkamiausias prevencines priemones. Jis sako, kad mokyklose iškabinti plakatai, paskaitos su įvairiais svečiais ir kitos priemonės – nėra veiksmingos.
„Žiūrint į tai, vien kažkokių prevencinių priemonių mokykloje nepakanka, čia turi būti pajungti visi. Tarkime, mokykloje, tikrai neveikia jokie plakatai, mes turime jų daug prikabintų, bet yra įrodyta, kad tai viena iš neveiksmingų priemonių. Paskaitos kur atvažiuoja pasiruošę žmonės – irgi yra neveiksmingos. Jei kokį projektą papasakos bendraamžiai – irgi neveiksminga.
Per ką galime daryti pokyčius – pirmiausia stiprinti mokyklą. Jeigu yra geri santykiai, stipri mokymosi motyvacija, vaikas gali jaustis saugiai, tai eliminuoja tas priežastis dėl ko gali imi svaigintis“, – pasakojo jis.
Gimnazijos direktorius išsakė savo nuomonę, kokios prevencinės priemonės vis tik galėtų būti veiksmingos. Anot jo, geriausias formatas galėtų būti per paruoštus specialistus.
„Iš priemonių, metodų – tai turėtų būti interaktyvus, struktūruotas, vaikams patraukliai pateiktas, paveikus metodas.
Geriausia, kad atvažiuotų paruošti specialistai, o ne savamoksliai dėl to, kad reikia kažką daryti, periodinės sesijos, išvažiavimai, net kalbėjimaisi apie tai, kas vyks ir kaip stiprinti save, nes jei nori būti kompanijos dalis, kaip kitaip galima tai pasidaryti, nusiraminti.
Aš sakyčiau, čia reikėtų atkreipti dėmesį į socialinius įgūdžius, emocinį atsparumą ir visos kitos priemonės, kurios yra nuobodžios, standartinės, tokios lengviausiai padaromos, yra netinkamos“, – dalijasi mintimis R. Komičius.
R. Komičiaus: „Mokytojai neturi kompetencijos“
„Kartais nei mes patys nežinome, kaip atrodo tie dalykai: jie gali būti ir tušinuko formos ir lipdukai visokie. Mokytojai neturi kompetencijos“, – sako R. Komičius.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius teigia, kad po pandemijos mokyklai prasčiau sekasi tvarkytis su rūkančiais mokiniais, mat dabar randasi įvairiausių būdų, kaip mokiniai gali svaigintis ir ne visi mokytojai apie tai išmano.
„Ne tik kratos yra iš tų prevencinių priemonių, kurios vykdomos. Norisi pasakyti, kad anksčiau, iki pandemijos, bent jau mano vadovaujamoje mokykloje, – pakankamai susitvarkydavome su šituo iššūkiu: jeigu mokiniai rūkydavo tradicines cigaretes, tai jie, tiesiog, negalėdavo išeiti iš mokyklos ir mums lengviau būdavo užtikrinti. Bet po pandemijos atsirado daugiau tų formų, kur jau nei detektoriai kažkokie nefiksuoja.
Viena didelė problema, jeigu ir vykdome tas daiktų patikrinimo akcijas, kartais nei mes patys nežinome, kaip atrodo tie dalykai: jie gali būti ir tušinuko formos ir lipdukai visokie. Mokytojai neturi kompetencijos“, – vardija jis.
Gimnazistų tėvai noriai įsitraukią į prevenciją
Pasak R. Komičiaus, kad be prevencinių plakatų, mokykloje yra taikomos ir kitos situacijos valdymo formos – policijos pareigūnų periodiškai vykdomi patikrinimai, budintys mokytojai, jaučiamas ir didelis moksleivių tėvų įsitraukimas.
„Mes taip pat periodiškai kviečiamės pareigūnus, žinoma, juos pasikviesti gana sudėtinga yra, turime iš anksto derinti, kartais net nevykdom paties to patikrinimo, nes užtenka pasikviesti kavos išgerti į valgyklą ir ten tada pakampėse gali rasti visur prislėptų tų priemonių – nuo veipų iki skysčių visokių. Tai mes net žinome vietas, kur dėlioja.
Iš tikrųjų, resursų žmogiškųjų reikalauja, nes daug intensyviau mokytojai budi, mokykloje turime tam tikrus taškus, kur tokie tamsesni vaikai renkasi, ten prašome, kad mokytojai budėtų.
Kviečiame specialistus, kad kalbėtų apie tai. Kadangi tik policijos pareigūnai gali tikrinti daiktus, tai mes turėjome pasikeisti mokinio mokymosi sutartį, įrašyti punktus, kad tėvai sutiktų, kad mes galėtume savarankiškai tikrinti daiktus.
Reaguojant į tėvų palaikymą, tai didžioji dalis sutinka – jeigu mes randame, mes iškart informuojame tėvus, nes policijos pareigūnai nenori imtis tų priemonių, sako jūs patys tvarkykitės.
Mokyklos šiuo atveju yra paliktos be tokių kažkokių stipresnių įrankių, bet ieškome būdų. Vieša paslaptis, bet visose mokyklose tai vyksta“, – dalijasi mintimis gimnazijos direktorius.
Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė teigia, kad vaikams, kurie vartoja vienokias ar kitokias medžiagas – trūksta šilumos.
„Mes dirbame su tais, kuriems reikalinga specialistų pagalba. Rizikos faktorių mes matome ne vieną, jų yra tikrai labai daug. Didžioji dalis vaikų, kurie pas mus patenka, patenka dėl to, kad šeimoje, artimiausioje aplinkoje, trūksta šilumos. Ir be jokios abejonės yra eilė visokių priežasčių: socialinių įgūdžių stoka, negebėjimas integruotis ir viena iš priemonių, kaip pasirodyti, tai gali būti medžiagų vartojimas.
Ne visai sutikčiau, kad anksčiau mažiau vartojo, nes vartojo visais laikais. Keičiasi medžiagos, keičiasi ir tų medžiagų patrauklumas, rinka reaguoja, kas jaunimui patrauklu. Kas patinka – tą ir siūlo“, – sako ji.
„Paskutiniai tyrimai rodo, kad mokiniai jaučiasi neišklausyti. Tiesiog, išmokime klausyti ir per klausimą bandykime jiems padėti ir užkirsti kelią tam rizikingam elgesiui“, – pasakojo A. Širvinskienė.
Pasak A. Širvinskienės, griežti draudimai ir kontrolė – neveikia. Ji priduria, kad pedagogai turi rasti kelią į jaunimo širdį ir užtikrinti pasitikėjimą ir rūpestį. Tačiau tokie procesai, anot Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotojos, reikalauja daug laiko.
„Stigma yra didžiausias žudikas. Stigmatizuojamas jaunimas yra ne tik dėl narkotikų vartojimo. Specialistams, kurie dirba ir dirbs, pirmiausia bandyti per pasitikėjimą kurti santykį ir tik tokiu būdu ta stigma mažės ir mes galėsime surasti tas priemones į prevenciją.
Prevencija nėra vienintelė priemonė, nes vieniems reikia prevencijos, o kitiems gydymo ir pagalbos. Kol mes neįgysime pasitikėjimo, tie kažkokie vienkartiniai nuėjimai pasikalbėti, jie nebus efektyvūs.
Kitas dalykas, visi nori kažkokių greitų pliusų užsidėti arba greitų veiksmų. Jeigu mes dirbame su žmogaus elgesiu, su jo keitimu, tai užtrunka: metus, du, tris ir tos priemonės, jos turi būti ilgalaikės, o ne fragmentiškos.
Nereikia ateiti ir papasakoti apie medžiagas, kurias mokiniai patys gali susirasti informacijos, bet reikia išklausyti ir kalbėtis, kur jų nuomone yra problema – ar patyčiose, ar santykiuose su šeimos nariais, galbūt santykiuose su bendraamžiais, negebėjime pasakyti „ne“. Reikia per ilgą laiką formuoti tuos įgūdžius, kuriant rimtas programos, o ne vienkartinius tokius pasirodymus“, – vardija ji.
