Spalio 14 dieną, grybaudama Sakalinės miške, kuris yra Tauragės rajone, Daiva Rasickienė nustebo pamačiusi netikėtai augančius grybus. Moteris tikina, kad grybus, kurie augo ant gyvo medžio teko pastebėti pirmą kartą.
„Yra tekę matyti geltonpintes, kelmučius, bet augančius ant kelmų, o ant sveiko medžio – pirmą kartą“, – dalinosi ji.
Pasidalinusi nuotraukomis „Facebook“ grupėje „Grybautojai be kibirų“, Daiva į kitus grybautojus kreipėsi klausimu: „Koks šių alpinistų vardas?“
Kelmučiai
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas Jonas Kasparavičius teigia, kad tokie grybai, kuriuos miške pastebėjo Daiva yra labai jauni, kažkurios iš keleto labai panašių kelmučio rūšių (Armillaria sp.) vaisiakūniai, augantys ant dar gyvos arba jau ir nudžiūvusios eglės kamieno.
„Auga jie tik iš pirmo žvilgsnio keistai, tarsi būtų priklijuoti ar prismeigti prie eglės kamieno, tačiau tai keista tik iš pirmo žvilgsnio. Grybo vaisiakūnis nėra koks nors barštis, kuris gali augti tik vienoje ašyje su šaknimi.
Vaisiakūnis šaknies neturi, o prie substrato, ant kurio auga, grybienos gijų pagalba gali prisitvirtinti labai įvairiai. Jo kotas, reikalui esant, gali labai stipriai išlinkti vien tam, kad kepurėlė būtų tiksliai vertikalioje padėtyje, kadangi kitaip negalės sėkmingai paskleisti sporų“, – aiškina J. Kasparavičius.
Mikologas pastebi, kad ant medžio kamieno auga tik du pavieniai grybo vaisiakūniai, o toks reiškinys, anot jo, yra neįprastas. Dažniausiai kelmučiai auga didesnėmis grupėmis ir būna sunku atskirti ant ko ir kaip jie yra išaugę:
„Pavieniai vaisiakūniai dažnai išauga prieš gausiau pasirodant kitiems arba kai sąlygos augti yra nelabai palankios. Tai būna tarsi kokie žvalgai, kurie parodo – pavyks išaugti ir paskleisti sporas ar ne. Jie išauga ten, kur tuo metu susidaro optimalios sąlygos.“
Kelmučiams yra be galo svarbios klimato sąlygos, kurios būtų palankioms jiems augti. Taip pat ne ką mažiau svarbi būna ir vieta, pavyks ar ne jiems prasiskverbti pro medžio žievę.
„Ypatingai tai turi reikšmę kol medis yra gyvas ir sveikas, o jo žievė ir po ja esantys audiniai yra vientisi, nepažeisti. Šiuo atveju tai gali būti kažkokios žaizdos ar žievės pažaidos, kurios sudaro palankesnes sąlygas grybienai prasiskverbti.
Tai yra universali, net filosofinė sąlyga įvairiems reiškiniams vykti. Visos Žemės gyvybės pagrindas vanduo teka ten, kur pasipriešinimas yra mažesnis, kur lengviau. Net karyboje puolimas vykdomas ten, kur gynyba silpniausia. Ant medžių augančių grybų atveju kliūtis dažnai yra žievė arba ir po ja esanti gyva mediena“, – paaiškina specialistas.
J. Kasparavičius tikina, kad jeigu medienoje bus bent kokia pažaida, grybai ja būtinai pasinaudos.
Jeigu yra kokia nors pažaida, jie ja būtinai pasinaudos. Kalbėdamas apie Daivos pastebėtus kelmučius, vyras teigia, kad nuėmus žievę pasimatytų šiuos vaisiakūnius maitinančios ir juos pritvirtinančios grybienos gijos. Kuomet ji yra nepastebima, tokie grybai sukuria iliuziją tarsi yra iš niekur atsiradę svetimkūniai, todėl nenuostabu, kad daugumai gali kelti nuostabą.
Kelmučių nauda žmogui ir žala aplinkai
Be to, miškininkams ant medžių augantys kelmučiai nepatinka, jie su jais kovoja, o dėl to jie dažniausiai būna pastebimi tose vietovėse, kur nėra vykdoma jokia ūkinė veikla. Visgi, tokie grybai „alpinistai“, kurie auga ant medžių nėra retas reiškinys.
„Tai liečia pačius įvairiausius ant medžių augančius grybus. Gal kiek dažniau tai yra įvairių kempinių, pinčių atveju, tačiau, nei kiek ne rečiau galima stebėti ir panašiai išaugusius kepurėtuosius grybus. Artėjant žiemai bene geriausias pavyzdys būtų ryškiaspalvė juodkotė ugniabudė, kuri auga ant gyvų ar negyvų lapuočių medžių kamienų net per žiemos atlydžius.
Ant gyvų medžių dar gali augti ir įvairios gleiviabudės, skujagalvės, jau nekalbant apie visokias kreivabudes ir kitus grybus. Kiek dažniau ant vertikaliai stovinčių medžių kamienų jie masiškai auga prie pat žemės, tačiau gali augti ir žymiai aukščiau. Grybams aukštis šiuo atveju neturi didelės reikšmės.
Na, o ant negyvų, jau išvirtusių stuobrių, kelmų ar šakų gali augti dar įvairesnių rūšių grybai. Kelmučiai čia irgi užima ne paskutinę vietą, kadangi gali augti tiek ant negyvos medienos, tiek ir būti ant medžių parazitų. Jie gali net nužudyti gyvą medį, o po to augti ant negyvos medienos. Toks jo universalumas padeda jam išgyventi ir, pasitaikius progai, labai plačiai išplisti“, – teigia J. Kasparavičius.
Tačiau, pastebėjus kelmučius, augančius miške, galima susirinkti ir parsinešti į namus, kadangi jie – naudingi organizmui. Visgi, turėkite omenyje, kad rinkti galima tuos kelmučius, kurie nėra pažeisti šalnų ar pradėję irti. Taip pat jų nereikėtų vartoti ir žalių:
„Prieš valgant geriau reikėtų kokias 20 minučių pavirti ir po to nupilti vandenį. Tai daryti patartina todėl, kad kai kuriems asmenims kelmučio vartojimas maistui kartais gali sukelti tam tikrų virškinimo problemų. Kol kas nėra aišku, kodėl šias bėdas patiria tik keli žmonės ir kiek tai priklauso nuo konkretaus žmogaus fiziologijos, o kiek nuo sunkiai atskiriamų kelmučių rūšių ypatumų.
Kelmučiai gerai tinka marinavimui, gali būti ir sūdomi. Džiovinti jo neapsimoka, nes po to būna neskanūs. Liaudies medicinoje buvo vartojami kaip silpnai laisvinanti priemonė. Esama ir tam tikrų prielaidų, kad galėjo būti naudojamas hemorojui gydyti, tačiau tai patvirtinančių nėra jokių faktų.“
Teigiama, kad šiuolaikiniais metodais iš kelmučių vaisiakūnių yra išskiriamos įvairios biologiškai aktyvios medžiagos, kurios kol kas nėra pritaikomos praktiškai. Įdomu tai, kad kelmučio grybienai yra būdingas ir gebėjimas švytėti tamsoje.
„Tai nėra savaiminis procesas, grybiena sintetina tam tikras medžiagas, kurių reakcijos dėka tas švytėjimas ir vyksta. Toks reiškinys vadinamas bioliuminescencija. Dažniausiai tai būna labai nedideliame plote ar net viename taške. Gelsvai žalsvas švytėjimas nėra labai ryškus, todėl geriausiai matomas visiškoje tamsoje. Kodėl grybiena retkarčiais švyti, nėra iki galo aišku“, – paaiškina nusišypsodamas mikologas.
