Juk būna taip: vaikas smalsus, guvus, nuovokus, bet tiek darželyje, tiek mokykloje suvokti, perprasti ir įsiminti informaciją jam sekasi kiek prasčiau, nei bendraamžiams. Nepulkite kaltinti gamtos, esą pašykštėjusios jūsų atžalai gabumų. Galbūt kaltas netinkamas informacijos pateikimo būdas?
Jei trokštate pasiekti geriausių rezultatų auklėdami i lavindami savo vaiką – jums ypač svarbu išsiaiškinti, kokiam informacijos suvokimo tipui jis priklauso.
1. Vizualinis
„Ar prisimeni močiutės kačiuką?“ – „O taip, toks baltas su juodomis dėmelėmis ant šono“.
Vaikai, turintys vaizdinę atmintį, geriau perpranta regimą informaciją, tai, kas jiems pateikiama rašytiniu tekstu, paveikslėliais, konkrečiais pavyzdžiais iš aplinkos. Šiam informacijos suvokimo tipui priklauso daugiau nei pusė, 65 proc. žmonių. Pirmuosius ženklus, kad šiam tipui priklauso ir jūsų vaikas, galima įžvelgti dar kūdikystėje: pamatęs naują daiktą, objektą, žmogų, mažylis palinksta į priekį arba kilsteli daiktą prie akių, kad geriau įsižiūrėtų, ir tik kaip reikiant apžiūrėjęs nežinomą daiktą mėgina jį apčiupinėti, atlikti manipuliacijas.
Paprastai šie vaikai gali lengvai pamėgdžioti matytus reiškinius ir veiksmus. Mintys ir prisiminimai jų atmintyje iškyla regimais pavidalais, paveikslėliais, scenomis. Šie vaikai gana greitai pastebi, jei jų kambaryje kas nors pasikeitė, atsirado naujas daiktas ar dingo koks nors senas. Jie iškart pastebės ir naują mamos plaukų spalvą, ir dėmę ant jos sijono.
Vizualinio tipo vaikai gana lengvai suvokia daiktų tarpusavio ryšius, jiems nesunku suprasti, kad iš atskirų dalių susidėlioja visuma. Jie patys jaučia vienovę su juos supančia aplinka. Jie dažniausiai mąsto vizualiais pavidalais, todėl šiems mažyliams puikiai sekasi piešti, konstruoti, lipdyti.
Šiems vaikams lengviau įsiminti pateiktą informaciją kai ji sudėliota iš piešinėlių, grafikų, diagramų, kai knygose ar vadovėliuose esminiai punktai išskirti grafiškai, svarbiausi teiginiai parašyti kitu šriftu, pabraukti kita spalva. Paprastai kaip tik šio tipo vaikai anksčiausiai išmoksta skaityti, o vėliau skaito noriai ir daug.
Pavargote savo vaikui viską aiškinti po keletą kartų? Svarbiausius dalykus užrašykite arba nupieškite! Vizualinio tipo vaikus žodžiai veikia mažiau, nei kito tipo mažylius. Taigi kad ir kaip pyktumėte, iš jūsų barimo naudos – kaip iš ožio pieno. Daug efektyvesnė bausmė būtų vaizdinės informacijos ir pramogų atėmimas: skirkite keleto minučių pertraukėlę, kai vaikas turėtų tiesiog pasėdėti ar pastovėti, be jokios knygelės, konstruktoriaus rankose, arba kuriam laikui uždrauskite televizorių, stalo loto.
Norite mažylį paskatinti? Kelionė, išvyka ar koks gardėsis – ne pats geriausias prizas. Daug geriau šiam mažyliui dovanoti dailų žaisliuką, atviruką, spalvinimo knygelę – akivaizdų, regimą ir apčiuopiamą daiktą.
2. Audialinis
„Ar prisimeni močiutės kačiuką?“ – „O taip, jis moka labai juokingai murkti.“
Šiam informacijos suvokimo tipui priklauso žmonės su girdimąja atmintimi. Manoma, kad jų yra apie 30 proc. Jiems informaciją įsiminti daug lengviau, jei ją ne perskaitys, o išgirs arba dalyvaus jos aptarime. Taigi taisyklė, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, sukurta tikrai ne jiems.
Jei jūsų vaikas priklauso šiam suvokimo tipui, veikiausiai jam patinka ir pačiam kalbėti, ir kitų klausytis. Jo pokalbiai gali trukti labai ilgai. Girdimosios atminties vaikai vartoja daug žodžių, aiškiai formuluoja savo mintis, sumaniai geba manipuliuoti kalba siekdami savo tikslų. Tai jie geriausiai išsiprašys dar pusvalandžio prie kompiuterio, o komplimentais nesunkiai įkalbės močiutę iškepti jiems blynų užuot virus sriubą.
Nuo ankstyvos vaikystės šie vaikai mėgsta kurti įvairiausias istorijas, pasakas, eilėraščius. Neretai jie turi ir puikią muzikinę klausą bei balsą. Jiems patinka žaisti žodinius žaidimus: kas pasakys daugiau miestų, kas žino daugiau žodžių iš A raidės, taip pat minti mįsles, spėlioti dainas, sakyti greitakalbes.
Šio tipo vaikai bendrauja lengvai ir noriai, lengvai susidraugauja, vėliau jų socialinių kontaktų ratas būna itin platus. Jie dažnai tampa lyderiais savo aplinkoje, moka derėtis ir užglaistyti konfliktus.
Kad jūsų vaikas įsimintų informaciją, jam geriausia ją išgirsti. Mokykloje jie dažnai patys sau balsu pakartoja mokytojo žodžius, o skaitydami knygą judina lūpas ar net pašnibždom taria perskaitytus žodžius. Idealu, jei per pamokas perskaitytą informaciją šie vaikai aptars su mokytojais ar klasės draugais.
Beje, jums atrodo, kad neįmanoma ruošti pamokų, kai šalia plyšauja magnetofonas? Atvirkščiai! Vaikai su garsine atmintimi lengvai gali susikoncentruoti girdėdami ir pašalinius garsus, o muzikos ritmas tik palengvina informacijos suvokimą.
Šio tipo vaikus ypač greitai veikia tiek barimas, piktesnis tonas, tiek švelnūs žodžiai, garsiai ištarti pagyrimai bei liaupsės.
3. Kinestetinis
„Ar prisimeni močiutės kačiuką?“ – „O taip, jis toks minkštutis ir moka taip smagiai žaisti.“
Kinestetiniam informacijos suvokimo tipui priklauso vos 5 proc. žmonių. Jie geriausiai atsimena tai, ką gali susieti su lytėjimu ar judesiu.
Kad šio tipo vaikai gerai perprastų informaciją, jiems pamokos metu reikia aktyvaus veiksmo. Taigi jiems labiausiai patinka pamokos, kuriose kas nors gaminama, atliekami eksperimentai, konstruojami modeliai. Net ir galimybė matematikos pamokoje naudotis skaitliukais jiems – didelis pliusas.
Susidaro įspūdis, kad šių vaikų smegenys geriausiai dirba tada, kai juda kūnas. Jie nenustygsta vietoje, jiems sunku išsėdėti visą pamokos laiką. Todėl užsiėmimus su šio tipo vaikais geriausia suplanuoti trumpais etapais, kuriuos vieną nuo kito skirtų aktyvi pertraukėlė: trumpa mankšta, šokis, pajudėjimas.
Neretai šie vaikai vadinami hiperaktyviais, o darželyje ir mokykloje pedagogai juos bergždžiai stengiasi nuraminti, „sutramdyti“. Deja, tai visai nepalengvina vaikui mokymosi proceso. Taigi „negabiais“, silpnai besimokančiais šie mažyliai dažniausiai tampa per nesusipratimą.
Šio tipo vaikų stiprioji pusė – puikiai valdomas kūnas, gebėjimas jausmus ir mintis išreikšti per judesį. Užaugę jie neretai pasirenka aktoriaus, šokėjo, sportininko profesiją, kur kūnas tampa jų darbo įrankiu.
Net ir priversti sėdėti ramiai šie vaikai atranda galimybę pajudėti: jie stuksena ranka į stalą, barbena pirštais, sūpuoja kojas, kinkuoja galvą. Ką nors įtemptai galvodami ar bandydami prisiminti jie nesąmoningai ima čiupinėti įvairius daiktus, glostyti paviršius. Na, o visą laisvalaikį, savaime suprantama, skiria aktyviai veiklai.
Tam, kad mažasis kinestetikas įsimintų informaciją ar atliktų ko prašomas, psichologai rekomenduoja veiksmų ar teksto visumą suskirstyti etapais ir kiekvieną jų sakyti susiejant su veiksmu (kad ir kaskart paliečiant vaiko ranką, lenkiant paties vaiko pirštus, tarsi skaičiuotumėt įsimintinus punktus ar privalomus veiksmus): 1. Tu eini į virtuvę; 2. Atsidarai šaldytuvą; 3. Pasiimi sumuštinį; 4. Jį suvalgai.
