Nors draugijos adresas nebuvo nurodytas, laiškas R. Liberienę pasiekė, o šuns gelbėjimo operacijos ėmėsi panevėžietis savanoris Audrius Skačkauskas.
Ryžosi važiuoti
Šuns gelbėjimo istoriją Audrius aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.
„Laišką pasirašė kaimynai, tačiau jame nebuvo jokių duomenų, kur tas šunelis randasi. Tiesa sakant tokių laiškų ir skambučių pasitaiko dažnai ir ne visi pasitvirtina, tačiau įkyri mintis nedavė ramybės.
Todėl nuo ryto sėdau į automobilį, pasiėmiau maisto šunims ir nuriedėjau su navigacija ieškoti Svirpliškio kaimo“, – rašė panevėžietis savanoris.
Parduotuvėje nežinojo
Pasvalio rajone Svirpliškio kaimą Audrius rado nesunkiai, bet čia prasidėjo šunelio paieška:
„Kaimas nedidelis, gal kokį 10 trobų, bet kiekvienoje iš jų kažkas lojo, todėl nebuvo aišku, kuriam iš tų šunelių reikia pagalbos. Kadangi visos kaimo žinios telkiasi vietinėse parduotuvėse, tai visų pirma patraukiau ten. Parduotuvė mažutė su dideliu alaus asortimentu ir pardavėja su neaiškios spalvos chalatu:
„Laba diena, aš iš Panevėžio gyvūnų globos draugijos. Va gavom čia tokį laišką, kad kažkur yra alkanas šunelis, kurį reikia gelbėt“, – prisistačiau.
Atsakymas buvo trumpas ir aiškus:
„Neturit ką veikt… Dar žmones kokius dingusius ieškotumėt, tai aš suprantu, o čia šuns matai ieško! Nėr čia tokių, nežinau, negirdėjau“, – įsirėmusi rankas į tas vietas kur turi būti juosmuo, paaiškino pardavėja.
Geros dienos nepalinkėjau, keiksmažodį irgi palikau už durų. Tegul žinosi…“
Šeimininkė užsišventė
Nenuilstantis ir užsispyręs Audrius nenuleido rankų ir toliau ieškojo vargšo šunelio. Ir jam pasisekė:
„Važiuoju vėl per tas kelias trobas lėtai, tik žiūriu sėdi tokia bobulytė su 3 kačiukais šalia. Nu galvoju, šita myli gyvūnus, žinos kur šunelis. Ir akurat. Pasirodo, tai močiutė vardu Danutė, to, palikto likimo valiai, šunelio kaimynė. Ta pati, kuri ir parašė laišką Rūtai, nes kaimynė turinti problemų su alkoholiu jau porą mėnesių kažkur baliavoja, palikusi šuniuką lėtai mirčiai. Seniūnui irgi beveik nusispjaut, esą čia asmeninis reikalas ir nėra ko kištis… Žodžiu visiems iki nerūpi, tik bobulytė gyvenanti iš 130 eurų pensijos priėmė tos kaimynės kates ir kiek gali šeria vargšą šunelį. Pasiėmėm maistą ir nuėjom iki šunelio, kuris pririštas prie tuščių trobesių… Rodos duotum ir duotum ėst, kad atsimaitintų…“
Važiuos dar kartą
Šunelio gelbėtojas toliau rašo, kad gyvūnėlį būtina gelbėti:
„Ir tas kaklas kažkokiais senais diržais užveržtas, kurie turbūt jau į odą įaugo… Ir tos akys mylinčios kiekvieną, kuris pakalbina, nes be bobulytės niekas čia neužklysta… Palikau maistą šuneliui, nupirkau (bet specialiai kitoj parduotuvėj) truputi maisto močiutei, nes pensija tik už 10 dienų ir išvažiavau pasiėmęs jos telefono numerį ir pažadėjęs sugrįžt su geru antkakliu arba naujais šeimininkais.
Aš žinau, kad jis ne veislinis ir galbūt nelabai gražus, bet po tokių vargų būtų ištikimiausias draugas… galbūt jūsų draugas….ir tos liūdnos akys pasidarytų nors kiek linksmesnės.“
A. Skačkauskas teigia, kad vėl važiuos aplankyti ir šunelio, ir močiutės:
„Jei sugalvosite padovanoti šuneliui kitokį gyvenimą, parašykit man. O aš už kelių dienų vėl vyksiu pas bobulytę ir jį, nes per per tas akis… užmiršau paklausti šunelio vardo“.
Šaltinis: JP.lt
