Kažkada kolega papasakojo girdėtą istoriją, kaip į autobusą įlipusi senyvo amžiaus moteriškė pasitikslino: ,,Czy to do Polski lentwarowej?“
Pasijuokėm kaip iš linksmo anekdoto ir tiek, vis karts nuo karto Vilniaus kraštą pavadindami šiuo juokingu pavadinimu. Deja, atrodo, juokėmės per anksti. Praėjus vos ne dvidešimčiai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vis dar neaišku, ar Lietuvoje tikrai viskas priklauso Lietuvai – jos istorija, atmintinos datos ir didvyriai. Kol Lietuvoje lietuviai kovoja tarpusavyje, pildami vieni ant kitų pamazgas ir badydamiesi špygomis, tokiu keistu būdu siekdami nustatyti, kurie iš tikrųjų yra tikresni patriotai, į pietryčius nuo Vilniaus tokiomis kvailystėmis niekas nekvaršina sau galvos. Ten palengva kuriama kita valstybė, su kitomis šventėmis ir atributika.
Liepos pradžioje kai kuriems Vilniaus krašto gyventojams galėjo pasirodyti, kad jie pateko į laiko mašiną – Naujoje Vilnioje, Mostiškėse, Šumske ir kitose gyvenvietėse palei bažnyčią būriavosi lenkų ulonų pulkai, atvykę švęsti Vilniaus sukilimo metinių. Ulonai ne tik demonstravo jojimo įgūdžius bei tviskančius ginklus, bet ir su vietiniais gyventojais dainavo puikias ulonų dainas, ir ,,tai buvo geriausias įrodymas, kad istorija, menanti didvyriškus lenkų kario darbus ir grįžtanti tokiuose susitikimuose, iki šiol yra gyva ir reikalinga Vilnijos gyventojams,“ – štai su tokiu degančiu patriotiniu entuziazmu apie ulonų koncertą Buivydžiuose užbaigia laikraštis ,,Tygodnik Wilenczyzny“ (2008, Nr.29), neužmiršdamas pabrėžti, kad visur Vilniaus pulko ulonus gyventojai sutiko su gėlėmis, o vyresnio amžiaus žmonės net ir ašarą nubraukė, žiūrėdami į puikiuosius karius (kokie matyti kino kronikose vaizdai, tiesa? Tik armija buvo kita).
Net dviejų numerių prireikė minėtojo savaitraščio kultūriniam-patriotiniam priedui ,,Rota“, kad aprašytų tas nepaprastas grožybes, kurios vyko Vilniaus krašte iškart po Valstybės dienos. Visur puikiuosius ulonus sutiko vietinė valdžia: seniūnai, rajonų savivaldybių tarybų nariai ir įvairių organizacijų vadovai ir , be abejo, nenuilstantis seimūnas Valdemaras Tomaševskis.
Neįsivaizduoju, kokiu baudžiauninku reikia būti, kad galėtum nekreipti dėmesio į tai, kas jau daug metų vyksta Vilnijoje. Valstybės vyrų ramybė tiesiog pavydėtina: vardan mistinių strateginių tikslų pasiryžę lengva ranka atskirti pietryčių Lietuvą nuo likusios Lietuvos, o drįstantys prieštarauti nurašomi kaip pamišėliai donkichotai, nesuprantantys, kad Tėvynė yra tik manipuliacijų objektas, kurio dėka galima išpešti naudos derybose su ,,strateginiais partneriais“ – tiek tarptautinėje erdvėje, tiek ir savivaldybių koridoriuose.
Užsienio reikalų ministrui, pavyzdžiui, būtų gražu gatvių užrašai ne tik lietuvių kalba. Ar tikrai užsienio ministras buvo užsienyje? Norėtųsi, kad nurodytų valstybę, kuo artimesnę, kur gatvė užrašyta bent dviem kalbom – pavyzdžiui, vokiečių ir lenkų.
Kitam politikui, Valdemarui Tomaševskiui, kaip medus ant širdies yra bet koks Lietuvos papeikimas iš Lenkijos pusės. Pilni netiesos Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio žodžiai, nustebinę netgi daugelį lenkų, Lietuvos lenkų, anot Tomaševskio, buvo sutikti labai šiltai. ,,Ministras žinojo, ką sakė. Tai buvo teisingi žodžiai,“ – teigė,, Lietuvos ryte“ V.Tomaševskis. Atrodo, kad ministro ,,teisingų žodžių“ šaltinis irgi nėra paslaptis.
Tiesą pasakius, V.Tomaševskio ir R.Sikorskio santykiai nėra labai įdomu. Su tais ministrais taip jau būna: šiandien ministras, rytoj nebūtinai. Stebina kitkas: kaip žmogus, davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos valstybei ir jos interesams, tą priesaiką kur apsisukęs laužo? Juk ,,puikiųjų ulonų“ pasirodymo vienas iš pagrindinių iniciatorių ir globėjų buvo p.Tomaševskis ir lenkų rinkimų akcija. Įdomu ir kita: už kokius pinigus šios grožybės buvo organizuotos? Sprendžiant iš to, kad šiame ,,history-show“ dalyvavo pulkas savivaldybių tarybų narių ir klerkų, galima manyti, kad pinigų tam skyrė Šalčininkų, Švenčionių ir Vilniaus rajono savivaldybės.
Nesuprantama, kodėl už Lietuvos valstybės pinigus turi būti finansuojami tokie provokuojantys renginiai – renginiai, verčiantys lietuvius pasijusti tremtiniais savame krašte? O galbūt šios savivaldybės jau seniai turi antrą ,,kasą“, kurioje glaudžiasi ,,mažajai tėvynei“ iš ,,didžiosios“ siunčiami pinigai panašioms ,,imprezoms“? Kita vertus, ulonų pulkai atvyko į Lietuvą su pilna amunicija – kardais ir kitais gražiai blizgančiais ginklais. Nejau nebereikia jokio leidimo, norint įsivežti į mūsų šalį ne vieną dešimtį kardų, tegu ir skirtų paradui?
Nežinia, kam tarnauja ir Lietuvoje einantys lenkiški laikraščiai. Nesu perdėtai jautrus žmogus, bet paėmus lenkišką laikraštį, tiesiog fiziškai jaučiu, kaip iš jo smelkiasi neapykanta. Kai kurie iš jų, išaugę iš tarybinių ,,vėliavėlių“ ir liaupsinę savo laiku teisingą tarybinę tautinių mažumų politiką, dabar susiriesdami stengiasi visam pasauliui – o labiausiai turbūt sau – įrodyti, kaip skriaudžiami yra Lietuvoje lenkai. Išties, vilku gimęs, į mišką žiūri – jau ko ko, bet demagogijos tarybinė žurnalistikos mokykla tikrai išmokė.
Kai rudenį buvo paskelbta apie steigiamą Žemaičių partiją, buvau viena iš tų , kuri kategoriškai atmetė tokią galimybę. Gan piktai kibau E.Skarbaliui į atlapus TV laidoje ,,Dviguba tiesa“, kaltindama jį galimu separatizmu ir noru atskirti Žemaitiją nuo Lietuvos. Teisingumo ministerija panašiais motyvais vadovaudamasi neįregistravo minėtosios partijos, tuo užkirsdama kelią jai dalyvauti būsimuose rinkimuose. Bet kažin ar buvau tokia teisi, kaip tada atrodė. Juk visai šalia mūsų sostinės jau ne pirmi metai veikia partijos, kurios su pasimėgavimu demonstruoja nepriklausomybę nuo Lietuvos valstybės, kuria savo naująją istoriją, sąmoningai sukeisdama vertybes bei prioritetus, - ir niekam nė motais. Gal išties Žemaičiai geriau negu Polska lentwarowa?
Pati blogiausia pasekmė mūsų dabarties istorijai yra ta, kad labai didelė dalis lietuvių nuomonę apie lenkus susidaro tik iš šitų pseudoistorinių paradų ir gėdingų straipsnių lenkiškoje spaudoje. Saujelė iš tariamo lenkiško patriotizmo uždarbiaujančių asmenų kenkia normaliems tarpusavio santykiams kaip į batą įkritęs akmenukas: eiti gali, bet labai jau erzina. Romėnų teisėje tiriant nusikaltimą, pirmiausia buvo ieškoma to, kam tas nusikaltimas galėtų būti naudingas. Kam galėtų būti naudinga nuolatinė tautinė įtampa Lietuvoje?
