Lietuva, į nacionalinę teisęs perkeldama Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus, gana dažnai stipriai persistengia. Tai yra, savo iniciatyva numato suvaržymus, kurių direktyva nereikalauja, neišsidera pereinamųjų laikotarpių, o teisės akto rengimo metu net nesistengia suprasti šalies specifikos ir atstovauti jos interesams. Dėl to visų pirma nukenčia vartotojai, nes daugumos reikalavimų įgyvendinimas tiesiogiai veda prie aukštesnių kainų. Šiuo metu Seime yra svarstomos Farmacijos įstatymo pataisos, parengtos reikalaujant ES direktyvai, tačiau Lietuvos įstatymo projekte numatytų konkrečių reikalavimų ES direktyvoje tiesiog nėra.
Pataisų esmė – kad nuo 2016 metų vaistinėse dirbantys farmakotechnikai (t.y. vaistininko padėjėjai) galės dirbti tik prižiūrimi vaistininko, ir šis vaistininkas privalės fiziškai būti vaistinėje jos darbo metu. Kai jūs dabar lankotės vaistinėje, esu tikra, neatskiriate, ar jus aptarnauja vaistininkas, ar vaistininko padėjėjas, nes ir vieni, ir kiti yra paruošti savarankiškai dirbti su pacientu. Vaistininko padėjėjus rengia kolegija, neuniversitetinė aukštoji mokykla, žmogus trejus metus mokosi dalykų, kad įgytų kvalifikaciją ir galėtų dirbti savarankiškai, kaip lig šiol tai numato Lietuvos teisės aktai. Vaistininko išskirtinumas yra tik toks, kad jis gali vaistus ne tik parduoti, bet ir gaminti, tačiau Lietuvoje vaistus gamina vos kelios vaistinės. Šiuo požiūriu Lietuva skiriasi nuo Europos šalių, tokių kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija, kur vaistininko padėjėjai paprastai turi žemesnio lygio kvalifikaciją, t.y. mokosi ne 3, o vienerius ar dvejus metus.
Tos šalys, kuriose vaistininko padėjėjai rengiami trejus metus, direktyvos reikalavimą įgyvendino kur kas nuosaikesniu būdu, nei ketinama padaryti Lietuvoje. Jos nustato, kad vaistininkas netiesiogiai gali vykdyti padėjėjo veiklos priežiūrą. Iš tikro, toks sprendimas atrodo logiškas – juk jei vaistininko padėjėjui iškiltų klausimas, vaistininkas atsakyti į jį gali, pavyzdžiui, telefonu. Juk net greitoji pagalba prieš atvykdama telefonu konsultuoja pacientą, ir dažnas gydytojas telefonu pasiteirauja apie paciento būklę. Su vaistininko padėjėjais dar aiškiau – jie eilę metų, ir dabar dirba savarankiškai, vadinasi – turi kvalifikaciją, tad baimė, kad nuo 2016 metų sausio 1 dienos jis staiga praras turimą kvalifikaciją, yra tiesiog nepagrįsta.
Kas nutiks, jei Lietuvoje, kaip nereta, bus priimtas griežtas reikalavimas kiekvienoje vaistinėje įdarbinti po vaistininko kvalifikaciją turintį asmenį? Yra tokių vaistinių, ypač rajonuose, kur nėra darbo dviem žmonėms. Įmonės greičiausiai atleis vaistininko padėjėją, o į darbą priims vaistininką. Atėjęs nusipirkti vaistų žmogus neras pažįstamos vaistų pardavėjos, kurią dažnas miesteliuose švelniai vadina „daktaryte“. Norėdama dirbti darbą, kurį dirba dabar, „daktarytė“ turės baigti mokslus universitete, kuriame ne tiek įgis naujų žinių (nes studijų programa labai panaši), kiek kartos kursą dėl diplomo. Didelė prabanga, ir finansiškai, ir laiko požiūriu, nes universitetinės studijos yra tik dieninės, jos trunka 5 metus. Lietuvoje yra apie 1500 farmakotechnikos specialistų, jie vis dar rengiami savarankiškam darbui su klientu. Direktyva turėjo būti įgyvendinta iki 2007 metų spalio 20 dienos. Dabar ir vėluojama, ir siūloma nereikalingai griežta įgyvendinimo forma. Kauno kolegija, rengianti vaistininko padėjėjus, savaime suprantama, sulauks žymiai mažiau studentų. Kas norės 3 metus mokytis profesijos, kurią įgijęs vargiai rasi darbo, ypač Lietuvos miesteliuose?
Žvelgiant iš vaistinių pusės, jei bus reikalaujama, kad vaistininkai fiziškai būtų kiekvienoje vaistinėje, žymiai išaugs darbo sąnaudos. Gali būti, kad tai privers pabranginti kai kuriuos vaistus. Sveikatos ministerija pirštu grūmos „godiems“ farmacininkams, tikrins antkainius, nors iš tikro reikia tik pačiai ministerijai atidžiau skaityti direktyvas, laiku ir atsakingiau ruošti teisės aktų projektus.
Rūta VAINIENĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė
