Pratęsta Seimo rudens sesija atskleidė aukščiausius politinius sluoksnius apėmusį chaosą, kuris pernelyg dažnai virsta tikra isterija. Nors artėja savivaldybių tarybų rinkimai, politinėje darbotvarkėje dominuoja klausimai, niekaip nesusiję su rinkėjų lūkesčiais bei piliečių gyvenimo po rinkimų perspektyvomis. Didžiąją politikų laiko dalį suryja tarpusavio santykių – ir net dešimtmečio senumo istorijų – aiškinimasis, ir negalime nepastebėti pavojų, į kuriuos tokia padėtis stumia valstybę.
„Pandoros skrynią“ atvėrė Valstybės saugumo departamento skandalas – pagal savo mastą, antras po Rolando Pakso apkaltos. Jis gerokai sukrėtė Lietuvos politinę sistemą, atvėrė “senas žaizdas”, ir kilo dar viena politinių santykių aiškinimosi banga. Jos apraiškų galime pastebėti ir EBSW komisijos išvadose, ir Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančios komisijos veikloje. Stebint tai, kas šiuo metu vyksta Seime, atrodo, kad daugelio politinių partijų darbo tikslas pastaruoju metu yra kuo stipriau “įspirti” varžovui institucinių galių pagalba. Laiko kitiems, išties svarbiems klausimams paprasčiausiai nelieka, todėl nenuostabu, kad paskutiniajame posėdyje Seimas lyg pašėlęs priima vieną įstatymą po kito, nesigilindamas, už ką “keliamos rankos”, tad ir vis dažniau klysdamas.
Klausimai, kurie badyte bado akis, kuriuos valstybė turėtų nedelsdama spręsti, atidedami “geresniam laikui”. Štai kad ir socialinė politika: “tarpinę stotelę” pasiekė pensijų reforma– šiemet gyventojams atsivėrė galimybės keisti pensijų fondus. Tačiau Seimui iki šiol nepateiktas aiškus planas, kokiu keliu ši pensijų reforma judės toliau. Tas pat ir su sveikatos apsauga: apie jos problemas daug kalbama, tačiau esminių pasiūlymų, kaip ją patobulinti, kad gyventojams būtų teikiamos kokybiškesnės sveikatos paslaugos, kad joms teikti būtų galima pritraukti daugiau lėšų, nei iš valdančiųjų partijų, nei iš Vyriausybės nesulaukiame. Šiek tiek vilčių teikia aukštojo mokslo sritis: matyti nemažas poslinkis rengiantis jo pertvarkai, tačiau kyla pavojus, kad dėl nesiliaujančių politinių ginčų valdžios vyrams ir moterims pritrūks laiko realiems darbams atlikti bei vėl teks aiškintis eilinėje “istorinėje” komisijoje.
Mažų mažiausiai keistai atrodo kai kurie įsikarščiavę parlamentarai ir jų įstatyminės iniciatyvos perimti operatyvinių tarnybų darbą į savo rankas, pareikalaujant pateikti Seimui VSD turimą slaptą informaciją. Jei toks įstatymas būtų priimtas, politikai vienu ypu sugriautų tai, ką kūrėme pastaruosius 16 metų, lengva širdim peržengdami konstitucinį valdžių padalijimo principą. Noras uzurpuoti teisėsaugą demokratinėje valstybėje yra pavojingas. Juk nesunkiai galime įsivaizduoti situaciją, kuomet įtariama finansiniais nusikaltimais Darbo partija “prastumia” Seimo sprendimą ir išsireikalauja iš prokurorų visą apie ją surinktą informaciją. Bet koks tyrimas tokiomis sąlygomis būtų pasmerktas, ir šalyje įsivyrautų nebe teisinis, bet politinis teisingumas. Valstybės santvarkos degradaciją skatina ir Seimo kompetencijos ribą peržengianti rezoliucija, kuria prezidentas raginamas nedelsiant teikti kandidatus į VSD vadovus, ir įstatymų kūrimai vienam žmogui – kaipgi dar vertinti siūlymą atsisakyti kandidatų į savivaldybių tarybas teisinės neliečiamybės, vos tik pasigrista žinių, kad rinkimuose žada dalyvauti nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis Viktoras Uspaskichas?
O kur Lietuvos gyventojų problemos ir lūkesčiai? Ar jau visi gyvena pakankamai pasiturinčiai? Ar tinkamai rūpinamasi kiekvieno sveikata? Ar jau nepriekaištingai mokyklose ir universitetuose ugdoma jaunoji karta? Ką čia ir bepridursi…
Esu įsitikinęs, kad geriausia, ką šiuo metu gali padaryti politikai – tai “atvėsti” ir bent trumpam paskelbti paliaubas nesibaigiančiose politinėse kautynėse. Priešingu atveju, vaistai politinei isterijai gydyti gali būti itin kartūs. Daug ką į vietas galėtų sustatyti artėjantys savivaldybių tarybų rinkimai. Rekordinis rinkėjų pasyvumas arba atitinkamas įvertinimas toms politinėms jėgoms, kurioms svarbesni ne gyventojų interesai, problemos ir lūkesčiai, o tarpusavio rietenos, būtų geras “šaltas dušas” perkaitusiai politinei atmosferai.
Žymiai tvirčiau Seimo darbo “vadžias” turėtų laikyti parlamento vadovas, atidžiau formuodamas Seimo darbotvarkę. Patys parlamentarai taip pat galėtų atsakingiau pažvelgti į įvairias naujas iniciatyvas, kuriomis nesiekiama spręsti piliečių problemas, o tik suteikiama dar viena galimybė politikams “apsisvaidyti ietimis”. Savo ruožtu, Vyriausybė turėtų nedelsdama pradėti vykdyti savo programą bei teikti Seimui esmines įstatymų pataisas, apibrėžiančias tolesnę ekonominę, socialinės ir sveikatos apsaugos, mokslo ir studijų sferų raidą, kas paskatintų Seimo narius daugiau dėmesio skirti šiems konceptualiems klausimams, o ne tarpusavio barniams.
Jeigu politinis chaosas ir isterinė nuotaika politikoje neišsisklaidys, pasekmės gali būti sunkios. Matyti, kad konservatoriai, dar neseniai deklaravę tvirtą paramą Gedimino Kirkilo Vyriausybei, gerokai “atšalo”, tad ministrų kabinetui teks spręsti rimtą dilemą: arba bandyti išplėsti koalicijos gretas kitomis politinėmis jėgomis ir užsitikrinti tvirtesnes pozicijas Seime, arba nuolaidžiauti konservatoriams mainais už jų paramą. Tačiau tebesitęsiant partnerių tarpusavio įtampai, dar viena Vyriausybės krizė, šįkart, galbūt, pasibaigsianti priešlaikiniais Seimo rinkimais visai tikėtina. O ar to reikia valstybei? Ar tai leis toliau augti jos ekonomikai, galiausiai, ar sutvirtins pilietinę ir politinę visuomenę? Atsakymai akivaizdūs. Tad politikai turėtų atsakingiau vertinti jiems patikėtus įgaliojimus bei suprasti, kad jie yra Tautos atstovai, taigi ir rūpintis piliečių, o ne partiniais ar asmeniniais interesais.
Eligijus Masiulis yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
