Už nužudytą savo naujagimį – kalėjimas iki gyvos galvos. Tokį Škotijos teisėjų ir prisiekusiųjų nuosprendį išgirdo daugiavaikė vilkaviškietė Ineta Dzinguvienė (26 m.). Tai jau antra lietuvė motina, nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Galima pasamprotauti: I. Dzinguvienė, suplanavusi savo naujagimio – pagimdyto penkto vaikelio – nužudymą, padarė didelę klaidą, žiauriam nusikaltimui pasirinkusi užsienio šalį. Jau vien dėl bausmės dydžio. Lietuvoje už tokį nusikaltimą, remiantis mūsų teismų praktika, ji būtų gavusi tik simbolinę bausmę. Netrukus tuo turbūt bus galima įsitikinti, nes Vilkaviškio teisėsaugininkai tikisi greitai sulaukti iš Škotijos parvežamos „mirtininkės“ I. Dzinguvienės, kuri įtariama ir šiame rajone padariusi tokį patį nusikaltimą – 2009-ųjų pavasarį nužudžiusi naujagimę dukrytę.
Kad moteris buvo suplanavusi atsikratyti naujagimio, kuriam pati davė Pauliaus vardą, paskelbė Škotijos miesto Glazgo aukščiausiasis teismas. Mat per metus nepavyko surinkti jokių įrodymų, kurie patvirtintų apie galimą gimdyvės liguistą būseną ar sutrikusią psichiką, pastūmėjusią nusikalsti, apie žudikės savigraužą, gailėjimąsi. I. Dzinguvienė, kaip paskelbė teismas, netgi neprisipažino nužudžiusi savo sūnelį ir todėl nepaaiškino tokio nežmoniško poelgio priežasčių.
Teisiamoji tik vienu momentu nesugebėjo sutvardyti ar nuslėpti savo emocijų – ji pravirko, kai birželio 9-ąją išgirdo teismo nuosprendį. Matyt, dar tikėjosi švelnesnės bausmės. Galbūt moteris, gyvendama Lietuvoje ir metus nešiojusis nuodėmės paslaptį, kai 2009-aisiais nužudė dukrytę, buvo girdėjusi ne vieną panašią istoriją ir žinojo, kad kitos vaikžudės atsipirko gana švelniomis bausmėmis.
Nuodėmingas nužudymas
„Ši byla buvo ypač jaudinanti, – teisme kalbėjo Škotijos policijos inspektorius Malkolmas Stiuartas. – Motina žiauriai nulėmė savo kūdikio likimą, bet priežastys, pastūmėjusios ją į tai, liko mums nežinomos“. O teisėjas Džonas Beketas dar prieš tai buvo sakęs, kad ilgai ir kruopščiai ieškota aplinkybių, galinčių nulemti švelnesnę bausmę, bet jų nesurasta.
„Tai buvo nuodėmingas nužudymas: numarintas niekuo nekaltas, vos keletą valandų gyvenęs bejėgis kūdikis. Ir tai padarė kūdikio mama – žmogus, privalėjęs savo atžalą apsaugoti nuo gyvenimo smūgių, gelbėti, – skelbė teisėjas. – Todėl po daugelio sprendimų ir nutarta įkalinti žudikę iki gyvos galvos“.
Nusikaltimas, pašiurpinęs ne tik Škotiją ir Lietuvą, įvykdytas pernai balandžio 12-ąją, kai I. Dzinguvienė, prieš keletą mėnesių paskui savo vyrą Arūną Dzingų (28 m.) atvykusi iš Vilkaviškio į Freizerbergą, šiame mieste su vyru ir trimis vaikais (tuomet 2 m., 4 m. ir 9 m.) gyveno išsinuomotame bute. Kai užklupo gimdymo skausmai, kaimynas škotas išvežė ją į ligoninę.
Ligoninėje I. Dzinguvienė pagimdė sūnelį ir iškart pareiškė važiuojanti namo, o medikėms nepavyko jos įkalbėti dar pasilikti. Naujagimis buvo įregistruotas Pauliaus vardu.
Apie namo parsivežtą naujagimį iškart sužinojo Dzingų kaimynai. Smalsuoliai ketino skubiai aplankyti gimdyvę ir pasveikinti, sužinoti, ar nereikia kuo nors padėti, bet šioji buvo nedraugiška ir... išvis paneigė turinti kūdikį. Tada įtarūs škotai pranešė į policiją.
Kai atvyko policininkai, Dzingų namuose žmonių nebebuvo. Apžiūrėjus butą, rastas į antklodę suvynioto kūdikio lavonas. Jis buvo įkištas į kelioninį krepšį ir užkištas už dėžių bei susukto kilimo. Naujagimio burnytė ir nosytė buvo apvyniotos plastikine lipnia juosta, skirta pakuoti maistui.
Gimdyvė slapstėsi
Apie uždusinto naujagimio motiną I. Dzinguvienę žinios nebuvo kelias paras. Policija paskelbė jos paiešką – moters nuotraukos buvo iškabinėtos mieste, blokuoti išvažiavimai iš Freizerbergo, aptverta teritorija aplink namą, kur aptiktas šiurpus radinys.
Kaimynai teigė matę, kaip lietuvė išėjo iš buto. Jie ją apibūdino kaip ramią, paprastą moterį. Viena kaimynė liudijo, kad lietuvė, išvykdama gimdyti, paliko jai prižiūrėti du savo mažylius, o vyriausioji mergaitė išėjo į mokyklą.
A. Dzingus buvo išvykęs į darbą. Jis dirbo vairuotoju.
Po keleto dienų I. Dzinguvienė buvo surasta ir suimta. Iškart įtartas ir jos vyras, bet pasiaiškinus jis buvo paliktas laisvėje, kad galėtų pasirūpinti savo vaikais. Vyras iki šiol teigia net nenumanęs apie žmonos nėštumą ir nežinojęs apie naujagimį. Anot jo, žmona – apkūni, jam ir draugams ne kartą užsiminusi vartojanti vaistus dėl didelio kraujospūdžio, o šie jai „priauginę“ svorio.
Ir po teismo nuosprendžio I. Dzinguvienės šeima liko gyventi Škotijoje. Anūkais atskubėjo rūpintis gana teigiamai vertinami A. Dzingaus tėvai, kitiems patikėję savo verslą Lazdijuose. Jie irgi tikino nieko nežinoję apie marčios artėjantį gimdymą.
Ir antras lavonėlis
Vilkaviškio policininkai, pernai gavę iš Škotijos kolegų prašymą Lietuvoje pasidomėti apie nužudyto kūdikio motiną, apstulbo tuoj išsiaiškinę, kad ta pati I. Dzinguvienė lygiai prieš metus turėjo pagimdyti dar vieną kūdikį, bet duomenų apie jį tuo metu niekur nebuvo.
Netrukus paaiškėjo, kad 2009-ųjų balandžio 3-iąją Marijampolės ligoninėje pagimdytos sveikos ir išnešiotos I. Dzinguvienės dukrytės lavonėlis metus slypėjo Dzingų namuose Vilkaviškio sodų bendrijoje. Kraupų radinį aptiko A. Dzingaus giminaičiai, tvarkę namą ir ruošę remontuoti namo palėpę, rūšiavę kraustulius. Lavonėlis buvo apynaujame lagamine, tad naujakuriai, neketindami šio išmesti, juo susidomėjo...
Pirminio tyrimo duomenimis, mergytė, iš ligoninės su gimdyve išleista balandžio 6-ąją, tuoj pat buvo nužudyta – uždusinta (jos galvytė buvo įkišta į polietileninį maišelį). Mergytė vilkėjo tais pačiais drabužėliais, kuriuos gavo ligoninėje iš medikių, nes gimdyvė jokio kraitelio neturėjo.
Apie šį nusikaltimą Vilkaviškio pareigūnai kol kas kalba šykštokai. Jie teigė laukiantys iš Škotijos parvežamos I. Dzinguvienės, kurią apklaus. Beveik neabejojama, kad moteris bus pripažinta kalta ir dėl dukrelės nužudymo panašiu būdu. Ir nebesvarbu, kokia bausmė bus paskirta, nes galioja Škotijos teismo paskelbtas nuosprendis.
A. Dzingus teigia nenutuokęs ir apie žmonos gimdymą 2009-aisiais.
Beje, savo kaltę dėl naujagimio nužudymo Škotijoje neigianti I. Dzinguvienė teismą tikino, kad po gimdymo ji prisimenanti tik tiek, kad su naujagimiu gulėjusi vienoje lovoje. O kriminalistai nustatė, kad naujagimis nužudytas matant jo vyresnei sesutei, po to ši prigrasinta tylėti.
Dzingų šeima nebuvo Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės rizikos šeimų grupėje, nusiskundimų apie vaikų nepriežiūrą niekada neturėta, girtavimo faktų neužfiksuota.
Vilma DANAUSKIENĖ, žurnalistė (Lazdijai):
Suprantama, kiekvieno žmogaus gyvybė yra tokia svarbi, kad joks kitas žmogus neturi teisės į ją pasikėsinti ar net ją nutraukti, tarsi natūraliosios atrankos būdu spręstų, kas turi gyventi, o kas – ne. Tačiau kasdienybėje yra kitaip. Nesistebiu, kad Škotijos teismas motiną žudikę įkalino iki gyvos galvos. Toje šalyje – tokia teisinė sistema, tokie įstatymai. O Lietuvos teisinė sistema ir bazė yra kitokia – nenutylėsiu: kartais dėl to net labai norisi verkti.
Kita vertus, nesu su tais, kurie šaukia, jog būtų vadovaujamasi principu „galva už galvą“. Mat jeigu Lietuvoje už kiekvieną nužudytą žmogų kaltininkas būtų įkalinamas iki gyvos galvos, pritrūktume kalėjimų arba turėtume apstatyti jais pusę šalies teritorijos. Manau, kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbiausia išnagrinėti priežastis, kad būtų aišku, kodėl taip atsitiko.
Tokios tragedijos – kartu ir didžiulė socialinė problema, mūsų visuomenės bėda ir gėda. Kad tokių bėdų nebūtų, dar daug yra ką nuveikti, daug ko siekti, o dabar – dar ir tos moters kaltės dalį kartu kai kam prisiimti. Juk ar galima suvokti, kaip vaikžude tapusios moters artimieji – sutuoktinis, artimi giminės, draugai, kaimynai, jau nekalbant apie socialinių tarnybų darbuotojus, – nematė, kad moteris laukiasi, nežinojo, kad ji išvykusi gimdyti, nepastebėjo jos emocinės būsenos, nuotaikų kaitos. Gyvename tarp žmonių, bet būname akli ir kurti, abejingi. Pasirodo, net savame kieme. Todėl ir manau, kad ne vien vaikžudė kalta, kad ji tokia tapo.
Gintautas MAKAUSKAS, inžinierius (Škotija):
Nors, dirbdamas Škotijoje, mažai domiuosi kriminalais, žinia apie iki gyvos galvos įkalinamą lietuvę neliko nepastebėta, nes „rėkė“ pagrindinės spaudos, interneto žinių antraštės, kartojo TV pranešėjai. Kraupu ir dėl paties įvykio, ir dėl to, kad lietuvė kai kuriems škotams turbūt visam laikui sudarė nuomonę apie Lietuvą – esą tai žudikų tauta. Vienu faktu tarsi nubrauktas sąžiningai ir dorai čia dirbančių ir gyvenančių lietuvių įdirbis, nes daugelis mūsų stengiamės sudominti škotus mūsų gimtine, didžiuojamės ja, o tokios dzinguvienės viską apverčia aukštyn kojomis. Juk Škotijoje tai jau ne pirmas atvejis, kai nužudymu kaltinami lietuviai.
Griežta bausmė savo vaiko žudikei, manau, skirta pelnytai. Juk šiurpiausia, kad liko neišaiškinta nusikaltimo priežastis. Štai Lietuvos kaimuose, pamenu, žmonės nuo seno skandindavo gimusius kačiukus ar šuniukus, nes šių per daug prisiveisdavo. Gandrai meta savo gandriukus iš lizdo, nes nujaučia blogmetį – tarsi žinotų, kad negalės visų išmaitinti. O čia – suaugęs, sveikas žmogus negali paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Todėl, manau, Škotijos teismui buvo svarbu ne kiek nuteisti motiną žudikę, o išvis izoliuoti ją nuo visuomenes, tiksliau – nuo vyrų, kad tokie kraupūs faktai nebepasikartotų. Du vienodi faktai – jau panašu į sistemą, nors nežinoma, kokios mintys bruzda tos moters galvoje. Sakyčiau, teismas pamanė, kad ši moteris neprognozuojama. O Lietuvoje tokia, atsėdėjusi kokius penkerius metus, vėliau galėtų daryti tą patį, tik jau būtų protingesnė – atsargesnė ir paslaptingesnė. Svarbiausia – nusikaltimas atskleistas.
Tik faktai:
Pagal Lietuvos įstatymus asmuo, nužudęs mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, savo šeimos narį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos.
Jeigu toks nužudymas įvykdytas kaltininkui labai susijaudinus, skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų.
Jeigu teismas nustato, kad naujagimį nužudė jo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų.
Lietuvoje iki šiol yra tik viena moteris, kada nors nuteista kalėti iki gyvos galvos – Alma Bružaitė-Jonaitienė, Petrališkės kaimo (Kelmės r.) gyventoja, 2007-aisiais dėl iki šiol nenustatytų priežasčių nužudžiusi du savo mažamečius sūnus.
Šiemet balandį 5 metus kalėti nuteista Priekulės (Klaipėdos r. ) gyventoja Nerija Barkauskienė, 2009-aisiais lauko tualete pagimdžiusi kūdikį, jį pražudžiusi ir užkasusi darže.
Pernai pavasarį Kurėjų kaimo (Ukmergės r.) gyventoja Rasa Burneikienė buvo nuteista tik lygtinai – jai paskirtos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Skirtingais metais ji yra pražudžiusi du savo ką tik pagimdytus kūdikius ir jų kūnus sumetusi į srutų duobę.
2005-ųjų sausį Drąsėnų kaimo (Molėtų r.) gyventoja Asta Kašinskienė namų virtuvėje pagimdė sūnų ir užspaudė jam kaklą, o lavonėlį įmetė į pamazgų kibirą, nunešė į tvartą ir paslėpė po šienu. Už tai gavo 3 metų laisvės atėmimo bausmę.
2003-iųjų gruodį Vainočių kaimo (Telšių r.) gyventoja Lina Vaitiekutė pagimdė sūnelį ir prigirdė jį vandenyje, o paskui slėpė ūkiniame pastate, šieno stirtoje. Teismas žudikei paskyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
2000-ųjų pavasarį Šukių kaimo (Vilkaviškio r.) gyventoja Diana Galinaitienė pagimdė kūdikį lauko tualete ir paliko jį išmatose. Už tai gautą 2 metų laisvės atėmimo bausmę D. Galinaitienė jau yra atlikusi.
Irena ZUBRICKIENĖ
