Romualdas BALTUTIS Taip jau susiklostė mano vaikystė, kad turėjau laimės nuolat klausytis įdomiausių mano tėvelio Liudo Baltučio pasakojamų „pasakų“. Tos pasakos buvo rimtos - „Grafas Montekristas“, „Kovos už Klaipėdos išvadavimą“, „Kovos su plėšikais bermontininkais“…
Gimiau ir gyvenau Kurtuvėnų mokykloje. Dažnokai pas tėvelį apsilankydavo generolas S. Raštikis bei kiti draugai, daugiausia šauliai. Štai tais vakarais ir prašydavau vėl ir vėl pasakoti tas man įdomiausias pasakas. Kitą dieną eidavome kartu į Kurtuvėnų kapines - čia buvo palaidoti partizanai. Kartu su mokyklos mokiniais sodindavome eglaites prie kapų. Gerai įkrito atmintin keturi kapai, bet gerai prisimenu ir kitus kapus – deja, nepamenu, kur tai buvo...
Dar sovietmečiu dirbdamas įdomų inžinerinį darbą paslapčia rinkdavau informaciją apie tikroviškas tėvelio pasakotas istorijas. Lankiau Mokslo Akademijos, Vilniaus universiteto, Kauno, Šiaulių įvairias bibliotekas. Surinkau įvairių autorių straipsnių apie tai, kalbėjausi su gyvais įvykių liudininkais ir vis stebėjausi, kodėl taip greitai pamirštame mūsų tėvų ir protėvių pastangas ir pasiaukojimą už Lietuvos nepriklausomybę, kovas už tai, kad mes, paprasti piliečiai, kaskart būtume saugesni?..
Pamąstykime - kovos su bermontininkais, kas tai? Keletas jaunuolių moksleivių, mokytojų, apsiavę naginaitėmis, išdrįso priešintis gerai apginkluotai profesionaliai ir skaitlingai kariuomenei. Kas tai per fenomenas?
1919 metai, Nepriklausomybės pradžia. Lietuva mažai raštinga. Nuošaliose kaimo trobelėse lietuvių kalbos vaikus mokė kaimo daraktoriai iš maldaknygių. Tokia buvo ir mano senelė Felicija Gilienė, knygnešiai neša lietuviškas knygas - Lietuvai reikia šviesos...
Ir štai keliolika jaunuolių - 1. Ambrasaitė Teklė, 2. Andrulis Domininkas, 3. Balčiūnas Antanas, 4. Baltutis Liudas, 5. Bortkevičius Petras, 6. Bubinas Donatas, 7. Butkutė Morta, 8. Domeika Stasys, 9. Gičkaitė Vanda, 10. Grušeckaitė Aldona, 11. Ivaškevičaitė Bronė, 12. Jakelaitė Ida, 13. Navickas Vladas, 14. Rizgevičiutė Jadvyga, 15. Rutkus Martynas, 16. Skerstonas Kazys, 17. Stonkus Antanas, 18. Stulgaitis Vincas, 19. Tiškus Bronius, 20. Vainbergaitė Kotryna, 21. Vytaitė Emilija - susirenka 1919 m. ką tik įsteigtoje mokytojų seminarijoje, dabartiniame Šiaulių universiteto Menų fakulteto pastate, į pirmuosius Šiaulių mokytojų vasaros kursus tam, kad įgytų mokytojo profesiją. Tuo pačiu jie jau mokytojauja kaimo mokyklėlėse, o jų išsilavinimas – mokslas gimnazijose Viekšniuose, Kuršėnuose ar kitur... bet tik rusų kalba.
Paskaitykime vieno iš 1919 m. vasaros mokytojų kursų seminaristų straipsnį, parašytą kovų dešimtmečio proga laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ 1936 metais (kalba netaisyta, - red. pastaba).
Pasakoja Liudas Baltutis (1897-1954)
Kruvini bermontininkų darbai Šiauliuose
Žmogžudystė ties Ūkio Banku. Nepavykęs vokiečių puolimas. Proklamacijos. Partizano mirtis. Išdavikai. 1919 metų vasara tvanki visoje Lietuvoje, o ypatingai Šiauliuose. Visur kyšo sugriauti karo mūrai. Grindinis duobėtas, šaligatviai išdraskyti, kuriais šliaužioja būriai kolčakų ir bermontininkų. Kur ne kur matyti ir Lietuvos kareivėlis. Vieną liepos turgadienį prieina prie moterėlės du bermontininkai sviesto pirkti, pasiima kilogramą sviesto, meta vieną markę ir nori pasišalinti... - Sustok, tamsta, juk sviestas kainuoja dešimt markių - arba sumokėk arba gražink sviestą! - suriko tuo tarpu priėjęs Lietuvos kareivis. Vokietys, nieko nelaukdamas, paleido kareiviui į krutinę šūvį ir nubėgo... Kareivėlis krito sugriautų namų rūsio griuvėsiuose ir nekaltas lietuvio kario kraujas nudažė karo griuvėsių liekanas. Jis krito priešais Ūkio Banką, kur dabar Dargužo krautuvė; tuomet toje gatvėje nebuvo nė vieno namo. Sujudo žmonės sujaudinti baisios žmogžudystės, bet dar daugiau sujudo mūsų komendantūra. Šį įvykį ji palaikė casus belli ir tuoj pasimatė būriai šalmuotų karių už cerkvės mūrų ir kitose vietose. Bet vis dėlto taip maža jų tesimatė didelėje bermontininkų jūroje. Visą dieną ir naktį buvo laukiama kažko nepaprasto, bet graži ryto dienelė viską išsklaidė ir nuramino susijaudinusius žmones. Vienok šis įvykis jautresniems žmonėms atidarė akis: buvo aišku, kad po šios žmogžudystės reikia laukti didesnių žudynių. Po kelių dienų mokytojų kursų vedėjas Jonas Murka prabyla į mus, karštais žodžiais ragindamas viską atmetus mokytis ginklą vartoti, nes atėjusi valanda ginti tėvynę...
Į savo mokytojo žodžius kursantai labai jautriai atsiliepė ir ne tik vyrai, bet ir panelės mokytojos susirašė į gynėjų eiles. Prasidėjo tuoj kariška mankšta, pirmiau gimnazijos koridoriuj, o paskui ir kieme. Šautuvus atnešdavo mums kareiviai,o apmokindavo leit. Milašius. Pirmasis šautuvą pagriebė mūsų mokytojų partizanų būrio organizatorius J. Murka, dejuodamas: - Gėda man, nemoku su juo apsieiti… Kai mes mankštindavomės gimnazijos kieme, ties varteliais sustodavo demoniški veidai - tai bermontininkai… Atrodė, kad jie šypsos, bet iš tikrųjų jie siuto, nes už geležinkelio mankštinosi mūsų naujokai ir tas juos erzino... Vėl vieną naktį subildėjo kulkosvydžiai ir granatų dūžiai, kurie tik prieš aušrą nutilo. Pasirodo, vokiečiai puolė mūsų kareivines, norėdami nuginkluoti, bet jiems nepavyko. Visas miestas iškilmingai laidoja apie 10 aukų. Gatvėmis traukia ilgiausia procesija. Pakely mūsų aukoms lenkiasi jų žudikai bermontininkai. Nors ir liūdime, bet jaučiame, kad mes šeimininkai, o ne jie. Greitai mūsų kursai baigiasi ir išsiskirstome su viltimi kuo ir kaip nors padėti tais metais kariaujantiems mūsų kariams. Aš nusikėliau į Šiupylių mokyklą.
Apie lapkričio 10 d. atvažiuoja pas mane kažkoks simpatingas vyrukas. Diena buvo šalta, skardžiai dundėjo ratai. Vyrukas įsmeigė į mane savo rimtas akis ir tarė: - Tamsta būsi B-tis? - Taip, aš. - Kiek partizanų turite? Prisiminiau savo vado J. Murkos žodžius „gėda man gėda“, nes aš nors ir buvau išmokęs ginklą vartoti, bet ramiai sau sėdėjau. - Nieko pas mus nėra, - atsakiau. - Jei reikia... - Žinoma, bičiuli, mes, mokytojai, pirmieji turime parodyti, kaip mokame ginti tėvynę... Čia jo akys piktai sužaibavo, išsitraukė butelį proklamacijų: - Išklijuok visoje apylinkėje; Kaip būsim reikalingi – šaukitės į mus - gruzdiečius, kai prireiks - kreipsimės mes į jus. Sudie... - Atvyk pas mane, svarbu. Nuvykau į Gruzdžių mokykla, kur radau tik vieną mokytoją U. Klupšaitę, kuri, lyg nujausdama baisią nelaimę, buvo labai susikrimtusi. Ji pasakojo: - Stasys išvyko... Išvykdamas valandėlę rymojo rankomis pasirėmęs, apsiverkė ir tarė: „Sudie... Tėvynė šaukia... Jei negrįšiu...“
Išėjo ir žuvo lapkričio 19 d. Smilgiuose. Tai buvo Stasys Kelpšas. Nors jį tik vieną kartą temačiau, bet jo rimtas, stiprios valios veidas kaip gyvas tebestovi atminty. Apie lapkričio 23 d. į Šipylių mokyklą atvyko jau minėtasis J. Murka ir prad. mok. inspektorius K. Ubeika. Pirmasis labai susierzinęs ir nuvargęs, o antrasis - energingai ir karingai nusiteikęs: - Ar daug jūsų? - klausia vėl. - Aš vienas, - dabar jau drąsiai atsakiau.
- Ryt vyk į Amalius, prisijunk prie Šemetų ir užpulkit Amalių žandarus, - įsako J. M. ir bejėgiai atsigula ant sofos... - Ko jis toks susijaudinęs? - klausiu K. U. - Smilgiuose žuvo jo mylimasis mokinys Kelpšas, be to, nemaža mudu apkeliavom... jis jau kojų nebepavelka... Nutraukiau jam batus; kojinės buvo kruvinos nuo sutrynimo. Sesuo (tai buvo Ona Baltutytė-Kyburienė, - R. B. pastaba) perrišo žaizdas... Dabar supratau, kad įsakymas vykti į Amalius yra kaip atlyginimas už S. Kelpšą. Pasikviečiau Viktorą Jatulį ir nuvykom į Amalius. Kieme, prie mokyklos, kažkas rūko. Pirmas pasitaikęs žmogus mums paaiškino, kad ką tik Šemetai užpuolė žandarus ir suėmę. Jų buvo net septyni (vienas seržantas).Vienas vokietys pašautas pabėgo į stotį. Partizanai buvę tik trys ir labai jauni, bet stori vokiečiai nusigandę. Žmogus tvirtino, kad vokiečius pasivarę į mišką ir sušaudę. Gurguolę uždegę, o arklius išjoję į Telšius. Kaip iš tikrųjų buvo, nebesužinojau, nes tuo laiku pribuvo daugiau vokiečių, kurie suėmė mok. Balčiūną ir dar keletą piliečių. (Vėliau sužinojau, kad vokiečiai buvo nugabenti į belaisvę.) Mudu su Jatuliu tam pačiam piliečiui padedant suspėjom pasitraukti. Grįžęs pranešiau, ką matęs. J. Murką palydėjau Šakynos link, o K. Ubeika nežinau kur iškeliavo. Atsimenu, kad jis daug tikėjosi iš savo žinioj turimų mokytojų, ypatingai iš K. Klupšo, kuris mokytojavo Kurtavėnuose ir turėjo stiprų partizanų būrį.
Gaila buvo žuvusio kaimyno St. Kelpšo, suimto mokytojo Balčiūno, kuriam grėsė taip pat mirtis, bet už vis liūdniau buvo, kad mano proklamacijos, kurias aš išlipinau visoje apylinkėje, dar nepadarė žmonėms įspūdžio, nors ten buvo raginama be pasigailėjimo mušti kraugerius vokiečius. Bet drąsus Šemetų žygis, garbingas St. Kelpšo žuvimas sujaudino žmones, ypač gruzdiečius. Vieną dieną priplūsta vokiečių visi Šipyliai ir ima plėšti. Pamatęs daugybę vokiečių supratau, kad blogai padariau dienos metu išklijavęs proklamacijas, nes atsirado toks, kuris perskaitė... ir pradėjo ieškoti kaltininką. Bet mano laimei Šliūpo tėvynėje neatsirado išdaviko, nors kitur, pav. Kurtavėnose vienas išdavikas surašė visus partizanus, ir grafo Pliaterio, ir mokyt. Klupšo, ir iš jų tarpo, kurie buvo namuose pasilikę, šešis sušaudė. Bet čia išdavikas buvo vokietys.
Po to apiplėšimo sujudo visi piliečiai - senas ir jaunas. Visi griebėsi ginklo. Daugiausiai pasižymėjo šie kaimai: Šipyliai, Lukošaičiai, Rakandžiai ir Mažeikiai. Pajutę kur vokiečius, kaimas vienas kitam eidavo į talką ir bendrai atsilaikydavo „vienas už visus, visi už vieną“ - tokiu obalsiu vadovavosi tada energingi Šliūpo gimtinės vyrai. Ties Maniušiais ir Verbūnais nuolatos tarškėjo kulkosvaidžiai ir šautuvų šūviai, bet visados gruzdiečių buvo atmušti. Iš mūsų Šipylių žuvo tik vienas partizanas iš Lukošaičių kaimo. Bendromis jėgomis iš to kaimo vokiečiai buvo išmušti ir persekiojami traukėsi, bet vienas pasislėpė žabuose ir, prisiartinus partizanui Petrylai, nušovė jį ir pabėgo.
Teko girdėti apie J. Murką sekantį! Kai išvyko iš Šipylių mokyklos, eidamas su kažkokiu partizanu susitikęs bermontininką – suėmęs, nuginklavęs, varęs į Gruzdžius šautuvą į nugarą atkišęs ir kalbėjęs: - Galas tau, vokieti, galas tau... Bet kai Gruzdžių partizanai paėmė vokietį į savo rankas ir ėmė svarstyti jo likimą... suminkštėjo pedagogo širdis ir taręs „vyručiai, kraujas ne vanduo, nepadarykit ką bloga...“ Tuo savo prisiminimus ir baigiu. Nors nedaug ką nuveikiau, bet džiaugiuos, kad ir aš, kaip daugelis tų laikų mokytojų, nors maža dalele prisidėjau prie gelbėjimo mūsų tėvynės.
