Drąsos mergina prikaupė ir į futbolo treniruotę nuėjo išgirdusi, kad mokyklos komanda ruošiasi dalyvauti „Ežio golo“ turnyre. „Komandai reikėjo mergaitės, - nusijuokė Simona. – Visada buvau aktyvi ir energinga, todėl kūno kultūros mokytojas pasiūlė mane futbolo treneriams. Taip aš ir pradėjau lankyti treniruotes kartu su berniukais savo gimtajame Gelgaudiškio miestelyje, Šakių rajone“.
Savo pirmųjų trenerių Roberto Beniulio ir Prano Povilaičio dėka mergina pamilo futbolą. „Pasibaigus turnyrui, kuriame atstovavau savo mokyklą, likau komandoje ir toliau treniravausi bei dalyvavau rungtynėse atstovaudama berniukų komandą“, - sakė 2016 metais geriausia šalies futbolininke išrinkta Simona.
Kelias į Šiaulius
„Žmonės, išgirdę, kad žaidžiu futbolą labai nustebdavo. Esu sulaukusi ne vienos pastabos, kad futbolas netinka mergaitėms, kad tai vyriška sporto šaka, - kalbėjo S. Veličkaitė. – Tikriausiai niekas netikėjo, kad su futbolu taip toli eisiu, šeima vis kartodavo „Truputį pažaisi, atsibos ir mesi“. Tačiau laikui bėgant visi suprato, kad futbolas man patinka, ir tėtis pradėjo galvoti apie tolimesnį kelią, pasiūlė pabandyti save merginų komandoje“.
S. Veličkaitė norėjo tobulėti, todėl būdama keturiolikos rado trenerį Šiauliuose, kuris po kelių rungtynių Šiaulių futbolo akademijos komandoje pasiūlė atvykti mokytis, gyventi ir žaisti futbolą Šiauliuose. Vos tik čia atvykusi Simona pradėjo treniruotis su pagrindine Šiaulių moterų futbolo komanda „Gintra-universitetas“.
„Būtent atvykimas į Šiaulius man padėjo pradėti profesionalios futbolininkės kelią“, - nė kiek neabejoja S. Veličkaitė.
Pasiduoti? Niekada!
Pradžia buvo graži: daug noro, užsispyrimo, pozityvumo. „Tačiau visada viskas taip gražu nebūna. Atsiranda nuovargis, kuris į galvą veja klausimą „O kam viso šito reikia?“ – prisipažino futbolininkė. – Sunkiausia, manau, buvo dvyliktoje klasėje, kai ruošiantis egzaminams su komanda puikiai žaidėme Europoje, turėjome daug rungtynių, stovyklų su šalies U-19 rinktine... Praleisdavau daug pamokų, o grįžus į mokyklą užgriūdavo daug atsiskaitymų. Tada net pagalvodavau „Viskas – nebenoriu“.
Tačiau Simona visada buvo itin užsispyrusi. „Jeigu kažkas man pasako, kad negaliu, aš būtinai tai padarysiu ir įrodysiu, kad galiu, - šypsojosi 21-erių mergina. – Manau, kad būtent šis mano charakterio bruožas man padėjo pasiekti tai, kur dabar esu. Juk visada atsiranda žmonių, kurie netiki tavimi. Tada svarbiausia yra sugebėti save motyvuoti ir neprarasti tikėjimo savimi bei rasti žmones, kurie tiki. Esu labai dėkinga savo šeimai, draugams, kurie džiaugiasi mano rezultatais, kurie skatina toliau tobulėti ir niekada nepasiduoti“.
Pilnas stadionas
S. Veličkaitė apgailestauja, kad futbolas mūsų šalyje nėra labai vertinamas. „Mūsų rinktinėms sunku varžytis su kitų šalių rinktinėmis, nėra rezultatų, todėl dažnai girdime tik blogus dalykus apie Lietuvos futbolą. Dar skaudžiau, nes apie moterų futbolą Lietuvoje dažnas nėra net girdėjęs ir labai nustemba, kad toks aplamai egzistuoja, - kalbėjo Simona. - Tačiau bėgant laikui situacija gerėja ir manau, kad būtent „Gintros“ pasiekimai UEFA čempionų lygoje padeda populiarinti šią sporto šaką“.
Šį sezoną „Gintros-Universiteto“ merginos UEFA moterų Čempionių lygoje iškovojo 4 pergales, sykį sužaidė lygiosiomis bei patyrė abi nesėkmes prieš „Barcelona“ ekipą.
„Prieš tris metus, kai pavyko peržengti atrankos turnyro etapą, daugelis sakė, kad tai tik sėkmė ir iš dalies jie buvo teisūs: į pagrindinį turnyrą prasibrovėme tik kaip geriausia antrą vietą atrankoje užėmusi komanda, - komentavo S. Veličkaitė. - Šiais metais esame komanda, kuri yra verta pasiekto rezultato, nes visas varžoves įveikėme užtikrintai. Sunkiai dirbome ir pasiekėme tai, ko troškome pastaruosius du metus. Negana to, kad mums pavyko peržengti atrankos turnyro etapą mes dar peržengėme ir šešioliktfinalį, kuriame įveikėme Šveicarijos čempiones. Rungtynėse su „Barcelona“ buvo pilnas stadionas sirgalių, džiugu, kad moterys gali pritraukti tiek žmonių į stadioną“.
Viena komanda
„Visada stengiuosi daryti tai, ką geriausiai moku, kad komanda pasiektų kuo geresnį rezultatą, - sulaukusi klausimo, ar laiko save komandos lydere, atkirto Simona. - Kiekviena iš mūsų atiduodame visą širdį aikštėje, būtent todėl turime šūkį „Viena komanda, viena istorija“. Kadangi futbolas yra komandinis žaidimas labai svarbu, kad kovotume viena už kitą, kad padėtume viena kitai, nes tik tada bus geri rezultatai, tik tada galėsime vadintis tikra komanda. Man asmeniškai labai svarbu aikštėje jausti, kad tavimi pasitiki, tada nebijai bandyti, ir nebijai suklysti“.
Tačiau paklausta apie artimiausius savo planus futbole, Simona kiek susvyruoja. „Kol kas daug neplanuoju, visų pirma noriu baigti finansų matematikos studijas Šiaulių universitete, o po to ir nuspręsiu, ar toliau žaisiu Šiauliuose, galbūt, išvyksiu išbandyti savęs užsienyje, o gal futbolas taps tik laisvalaikio praleidimo būdu, - pečiais traukė S. Veličkaitė. - Nors nežinau, ar šiuo metu galėčiau rasti kažką geriau, nei „Gintra“. Todėl manau, kad artimiausiu metu ir toliau sieksiu pergalių su Lietuvos čempionėmis“.
