Nūdienos Lietuvoje šeimų statistika liūdna: skiriasi kas antra šeima ir beveik kas antra besiskirianti šeima vaikus paverčia savo santykių įkaitais. Taip tvirtina vaikų teisių gynimo tarnybų atstovai. Ne mes. Mes patiksliname: beteisiais įkaitais, kuriuos viešai apginti draudžia net įstatymai.
Kas privalo ginti bejėgį vaiką, regis, žino kiekvienas. Pirmiausia baksteli pirštu į vaiko teisių apsaugos tarnybą, po to – į teismą, į psichologus, į savivaldybę, į policiją, į įstatymų leidėjus. Visi vieningai sako: mes giname vaiką, mes žinome, kaip tai daryti. Ir daro. Tik kaip?
Atsiprašome, mieli skaitytojai, jeigu ir mes šiandien privalome įsilieti į tą beformę gynėjų masę ir slėpti nuo jūsų ne tik vaikų pavardes, bet ir miestą, kuriame jie gyvena. O kartu esame priversti slėpti pavardes tų, kurie vaikus įklampino į nuolatinę baimę. Kodėl? Todėl, kad mes negalime minėti nieko, kas paliudytų vaikų tapatybę. Antraip pažeistume Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.
Paradoksas, net ir vaiko teisų apsaugos kontrolierė pripažino neturinti teisės kalbėti apie konkrečią situaciją. Kaip tada Lietuvoje ginti skriaudžiamus vaikus, jeigu galima kalbėti tik apskritai. Kaip apie nieką.
Tėvas kovoja dėl vaikų
Lietuvos mieste N. gyvenantis Vokietijos pilietis Eugenas negali patikėti, kad mes jo istorijos neturime teisės papasakoti su vardais ir pavardėmis. Ką jau kalbėti apie nuotraukas. „Nejaugi Lietuvoje niekam neberūpi teisybė?" – klausia 39 metų vokietis, kovojantis su 35 metų žmona Giedre dėl savo dviejų dukrelių gyvenamosios vietos nustatymo. Eugenui mūsų įstatymas, kuriuo spaudai uždrausta ginti vaikus net jų teisėtam tėvui, sunkiai suvokiamas, o dar sunkiau jam suvokti, kodėl miesto, kuriame jis gyvena, vaiko teisių apsaugos tarnyba negali apginti jo dukterų.
Giedrė dėl skyrybų į N. miesto teismą kreipėsi šį pavasarį. Kol byla bus išnagrinėta, moteris paprašė teismo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą kartu su ja M. mieste ir uždrausti tėvui susitikti su vaikais. Ne tik namuose, bet ir mokykloje bei darželyje. Motinos prašymą teismas patenkino be išlygų. Pasak tėvo, viena iš priežasčių buvo žmonos kerštas, o kita –dėl naudos. Motina iki vasaros gaudavo iš Vokietijos beveik pusantro tūkstančio litų pašalpą vaikams išlaikyti.
Tėvas rankų nenuleido ir šią teismo nutartį apskundė Apygardos teismui. Šis panaikino ankstesnio teismo nutartį, kuria buvo draudžiama tėvui su vaikais bendrauti. Per pirmąjį pasimatymą mergaitės pasiskundė, kad su mama joms gyventi negerai, kad jos bijo svetimo vyro mamos namuose, ir tėvas vaikus išsivežė.
„Kai mano vaikai taip sako, aš jų negalėjau neklausyti. Aš ir taip du mėnesius nuo jų buvau izoliuotas, neturėjau teisės net mokykloje vaikų lankyti. Man policiją iškvietė. Tris savaites po visą miestą ieškojau namo, kur mano žmona su vaikais apsistojo. Nesu koks nors nusikaltėlis, alkoholikas, narkomanas, kad negalėčiau su vaikais gyventi. Žmona keršija man, o jai visi padeda. Gal todėl, kad aš esu svetimšalis, neturiu čia užtarėjų, nežinau jūsų šalies įstatymų, tvarkos?" –stebėjosi tėvas.
Dėl vaikų Eugenas įsivėlė į dar didesnes problemas. Turėdamas vokiškus vaikų pasus, rugpjūčio mėnesį dukreles jis išsivežė į Vokietiją, į močiutės jubiliejų. Kartu užsuko pakalbėti ir dėl savo reikalų. Kai sužinojo, kad su motina vaikai negyvena, Vokietija atsisakė jai siųsti išmokas už vaikus. “Vokietijos vaiko teisių gynėjai man patarė grįžti su vaikais į Vokietiją, kurios pilietės tebėra mano dukterys", –sakė vyras.
Į problemas įtraukė mokyklą
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis sugrįžęs su vaikais į N. miestą Eugenas pradėjo ieškoti mokyklos, kur vaikai mokysis. Tačiau visos šio miesto mokyklos vaikus priimti pabijojo, nes motina jau buvo pareiškusi norą, kad vaikai mokyklą lankytų jos mieste.
Sesutes galiausiai priėmė viena N. miesto pagrindinė mokykla. Mokosi jos labai gerai, bet kas iš to, kad gerai mokosi, jeigu mokymosi rezultatai jokiose mokyklos duomenų bazėse neatsispindi. Paprasčiausiai jų negali būti savo mokyklos registruose, kol yra įrašytos į M. miesto mokyklos sąrašus.
„Reikia labai nedaug –kad mama nueitų į mokyklą, kuriai buvo pateikusi prašymą, ir paprašytų, kad mergaites perkeltų pas mus. Patariau motinai, bet ji to nedaro", –teigė mokyklos direktorius J. Direktorius taip pat sako turintis teisę pasakyti mergaites atvedusiam tėvui, kad jų daugiau čia nebenori laikyti. “Bet kaip aš pasakysiu? Tai, kad mergaitės neatsinešė mokinio krepšelio, man yra paskutinėje vietoje, man svarbu, kaip vaikai jaučiasi. Tokios mažutės, o priverstos patirti tokius išgyvenimus. Matyti, kad labai baikščios, sutrikusios, kaip galiu vaikams išmušti iš po kojų jų paskutinę ramybės salą", –sakė pedagogas, rizikuojantis sulaukti ir nemalonumų, kad priėmė vaikus, nes mergaičių mama jį apskundė Švietimo ministerijai.
Direktoriaus įsitikinimu, mama savo dukteris puikiausiai galėtų prisikalbinti važiuoti ir leisti jas į mokyklą, kur užrašė, o ne kaltinti kitus. „Juk ji tokią teisę turi, tegul tik lanko vaikus mokykloje nors kasdien, pratina jas prie savęs, bet ji čia yra lyg jaunas mėnulis", –stebėjosi pedagogas.
Tėvai pešasi, o vaikai?
„Ji mane užtampė po teismus, guli kalnai popierių, nutarčių, raginimų, aš jų nemoku perskaityti, nuo manęs pabėgo trys advokatai. Sako nematantys prasmės, nes Lietuvoje tokie įstatymai, prioritetas auginti nepilnamečius vaikus beveik visais atvejais teikiamas motinai. Esu pasibaisėjęs, kaip Lietuvoje yra ginamos vaiko teisės. Pagaliau mano vaikai net neturi Lietuvos pilietybės, o tai yra itin svari priežastis problemą spręsti labai atidžiai. Dar iki skyrybų vaikų teisių darbuotojos turėjo progos įsitikinti, kokia šeimininkė yra motina. Per tą laiką, kol mes gyvename Lietuvoje, ji nė karto nevažiavo su mumis kartu atostogauti. Nepaisant to, N. savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė vis tiek teisme stojo motinos pusėn. Niekam nerūpi, ar ji turi pajamų vaikus išlaikyti. Aš tikrai žinau, kad kai bus padalytas turtas Vokietijoje, ji atveš man vaikus ir numes", –įsitikinęs Eugenas. Vyrui gresia atsakomybė dėl to, kad be motinos leidimo išsivežė vaikus į Vokietiją, bauda už tai, kad nurodytą dieną vaikų nepristatė antstolei.
Giedrė taip pat skundžiasi esanti užtampyta po teismus. „Jis nori, kad aš vaikams būčiau mirusi. Bet taip nebus. Aš neturiu jokio vyro, bet jeigu ir turėčiau, tai yra mano reikalas", –graudinosi Giedrė.
O kaip jaučiasi vaikai? „Mes bijome. Vos tik pamatome policininką, atrodo, kad mus jis paims ir išveš", –sakė mergaitės. „Visi prieš mus", –guodėsi sesutės. Prieš ketverius metus mergaitės į N. miestą atvažiavo kartu su tėvais iš Vokietijos nemokėdamos nė žodžio lietuviškai. Jau antrus metus jos priverstos mokytis ir to, ko joms pagal amžių dar mokėti nereikėtų: spręsti, kuris iš tėvų joms geras, o kuris geresnis. Mergaitės apsisprendė, kad joms geresnis yra tėtis, nes jas myli, o mamą jos nori lankyti ir pas ją kartais pernakvoti.
Ilga kelionė
„Jeigu aš tik būčiau nujautęs, kad Giedrė su manim taip pasielgs, niekada nebūčiau ja tikėjęs", –sakė Eugenas. Prieš vienuolika metų rusiškai gerai kalbantis vyras Lietuvoje pradėjo prekiauti vokiškais naudotais automobiliais. Čia sutiko Giedrę. “Pamačiau, kaip ji šaltyje už kelis šimtus litų garso įrašų kasetes pardavinėja, pakviečiau atvažiuoti į Vokietiją, pažadėjau surasti darbo. Atvažiavo, pradėjome gyventi kartu, o netrukus ir susituokėme, įsigijome butą, jį užrašiau mūsų abiejų vardu", –pasakojo Eugenas.
Prieš ketverius metus šeima nutarė iš Vokietijos važiuoti į N. miestą ir čia įkurti įmonę. Atvažiavo, įkūrė, bet laimės nebebuvo. “Mano gyvenimas yra ištisa klajonė", –sako vyras. Jis gimė Kirgizijoje, vokiečių šeimoje. Gorbačiovui leidus grįžti į gimtinę, šeima pakėlė sparnus. Eugenui tuomet jau buvo dvidešimt. Mokytis gimtosios kalbos jam nereikėjo, nes ja kalbėjo nuo pat gimimo. Su dukterimis jis taip pat kalba vokiškai, kiek sugeba –lietuviškai. “Jų gimtinė yra Vokietija, tačiau aš nenoriu iš jų atimti Lietuvos. Žinau, ką tai reiškia", –sakė vyras.
Dr. Vytautas NEKROŠIUS, VU teisės fakulteto dekanas:
Dėl to, kad tėvai skiriasi, vaikai neturi kentėti. Tuo metu, kol vyksta skyrybos ir vaikas paliekamas su vienu iš tėvų, neturėtų būti kliūčių kitam tėvui bendrauti su savo vaikais. Aš matau didžiausią bėdą: sistema neveikia, kaip ji turėtų veikti. Priemonės, kaip tai padaryti, yra nustatytos, tik tų priemonių įgyvendinimas yra sunkus. Kiekvienoje savivaldybėje dirba atskira vaiko teisių tarnyba ir kiekviena savivaldybė savaip tą tvarką formuoja. Blogiausia, kad nėra bendros valstybės politikos. Panašiais atvejais turėtų dirbti kvalifikuota komanda ir prižiūrėti, kad būtų laikomasi įstatymų.
Edita ŽIOBIENĖ, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė:
Kaip kontrolierė aš neturiu teisės komentuoti konkrečios situacijos, bet apskritai problema yra didelė. Vaikai tėvų skyrybas išgyvena labai sunkiai. Net ir tada, kai tėvai sugeba gražiai išsiskirti, vaikams yra labai sunku, o ką kalbėti, kai tėvai pasineria į konfliktus. Dažnai suaugusieji į savo konfliktus įtraukia vaikus, jiems pasakodami savo išgyvenimus kiekvienas iš savo pozicijų, ir taip savo skausmą, ambicijas perkeldami ant vaikų galvų. Kitas dalykas, kad kai kurie tėvai savo vaikais manipuliuoja, juos papirkinėja dovanomis. Tai neugdo vaiko gerųjų savybių.
Atkreipčiau dėmesį, kad mūsų sistemoje yra nemažai problemų. Mes vis dar negalime suteikti psichologinės pagalbos nei vaikams, nei jų tėvams. Psichologas vaikui turėtų paaiškinti, kad tėvų skyrybos nereiškia, jog tėvai jį palieka.
Institucijų kišimasis į šeimos reikalus yra tik vaiko labui. Savivaldybių vaiko teisių tarnybos įgaliotos atstovauti vaiko interesams skyrybų bylose arba nustatant bendravimo tvarką su vienu iš tėvų. Iš tiesų vaiko teisių tarnybos užduotis yra įvertinti vaiko emocinį ryšį su tėvais ir gyvenimo sąlygas, kokias turėtų vaikas, gyvendamas su vienu ir su kitu tėvu. Jeigu mes kalbame apie du lygiaverčius, išsilavinusius tėvus, natūralu, kad jie turi emocinį ryšį su vaiku ir dažniausiai normalias gyvenimo sąlygas. Tada vaiko teisių tarnybai pasidaro nei šis, nei tas. Labai dažnai viena pusė įžvelgia, kad vaiko teisių tarnyba palankesnė kitai pusei. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados apie situaciją šeimoje teismui yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Teismas pats vertina vaiko ryšį.
Dalia BYČIENĖ
