Mamos ir tėčiai greičiausiai nori matyti savo vaikus harmoningai išsivysčiusiomis asmenybėmis, o ne „pakabomis“ apdovanojimams ir medaliams. Puiku! Tai reiškia, jog lietuvių tauta, kad ir intuityviai, pirmenybę vis dėlto atiduoda natūraliam vystimuisi, o ne ankstyvajam ugdymui. Bet, kad galėtume tęsti pradėtą temą, reikėtų patikslinti sąvokas.
Natūralus vaiko išsivystymas tai – ne ankstyvas ir ne vėlyvas, o savalaikis ir individualus kūdikio vystymasis, prisilaikant principo „kiekvienai daržovei - savo laikas“. Iš tėvų pusės – tai atidus stebėjimas ir kuo geresnių sąlygų kiekvienam konkrečiam vaikui sukūrimas, o ne atskirų jo gebėjimų ir mokėjimų forsavimas pagal kažkokias tai visiems tinkančias programas.
Ankstyvasis ugdymas – tai eksperimentinis mokymo metodikų ir programų kompleksas, sukurtas išmokyti vaiką skaityti, skaičiuoti ir kitų panašių specialiųjų įgūdžių, dar iki tol, kol jis pradės vaikščioti. Paprastai – nuo gimimo iki 3 metų. Tai darosi madinga, nors ilgalaikėje perspektyvoje eksperimento pasekmės dar nėra ištirtos.
Prie viso nemenko specialiųjų ankstyvojo ugdymo metodikų spektro, sąlyginai jas galima suskirstyti į dvi grupes – aktyviąsias ir pasyviąsias. Aktyviosios metodikos vysto kažkokį konkretų mažylio gebėjimą. Na, pavyzdžiui, maišyti dažus ir piešti linijas, kurti garsus ir dėlioti iš jų melodijas, kurti iš kaladėlių raštus, lipdyti iš tešlos ar plastilino. Aktyviosios metodikos nukreiptos į smulkiosios motorikos vystymą, kuris tampriai susijęs su tam tikrų smegenų centrų veikla ir iš tiesų turi didžiulę reikšmę intelekto ir asmenybės išsivystymui.
Visos pasyviosios metodikos vienaip ar kitaip remiasi Domano sistema – dažnu kortelių arba prezentacijų rodymu monitoriuje. Sistemos esmė tame, kad žiūrėdamas žodžių, skaičių, daiktų ir gyvūnų atvaizdus kūdikis galėtų tokiu būdu mokytis matematikos, skaitymo ir iš viso – tapti vos ne enciklopedinių žinių šaltiniu.
Gleno Domano metodika buvo išrasta ugdyti neįgaliems vaikams su sutrikusia galvos smegenų veikla, bet galintiems matyti bei matytą informaciją įsisavinti. Vėliau paaiškėjo, jog šis metodas dirbant su sveikais vaikais taip pat duoda stebėtinus rezultatus. Todėl šiandien daugelis Domano idėjų yra adaptuotos, perdirbtos ir netgi suderintos su aktyviomis ankstyvojo ugdymo metodikomis. Žodžiu, tėvams, nusprendusiems pasišvęsti savo vaikų ankstyvajam ugdymui, variantų – aibė.
Po trijų metų tokių specialių užsiėmimų, maži vaikai gali laisvai skaityti nepažįstamą tekstą gimtąja kalba ir perskaitytą medžiagą lengvai įsisąmoninti. Pakankamai gerai skaityti užsienio kalba, kurti pasakas ir jas užrašyti, beje, ganėtinai įskaitomai, groti abejomis rankomis klavišiniais instrumentais ir skaityti muzikinį raštą iš lapo, puikiai lipdyti, o taip pat atlikti gana sudėtingus gimnastikos pratimus.
Argi negerai? Puiku!
Bet, nežiūrint ankstyvojo vaikų ugdymo populiarumo, tokių visapusiškai išsivysčiusių vaikų kažkodėl tai pasitaiko nepaprastai retai. Šimtus kartų mažiau, nei parduota jų tėvams specialios metodinės medžiagos komplektų. Kodėl gi ankstyvojo vaikų ugdymo naudingumo koeficientas toks žemas? Gal toks ugdymo tempas ne visiems tinka dėl genetinių ypatumų? Arba praktinė užsiėmimų pusė yra per daug sunki ir sudėtinga, kad ne visiems tėvams užtenka jėgų užbaigti pradėtą darbą?
Kita vertus, kur apskritai yra tokio reikalo, kaip „ugdymas“ aiškus finalas? O kai Jūsų mažylio ugdymas nustos būti „ankstyvas“, jį ką - galima bus nutraukti?
Ugdymas gi nesibaigia pirmaisiais trejais vaiko gyvenimo metais. Prifarširavus mažylį įvairiausiomis metodikomis nelogiška grįžti iš dekretinių atostogų į darbą, o vaiką atiduoti į eilinį vaikų darželį. Logiška būtų pasielgti kaip tik priešingai - ir toliau tęsti šeimyninį mokymą. Jei jau ugdėte mažylį nuo gimimo, skyrėte jam aibę laiko, tai dabar, kad jis nejaustų disharmonijos arba sustojimo, vertėtų ir toliau mokyti jį namuose. Vienetinė gamyba visada buvo kokybiškesnė už srautinę. Ir iš tiesų, toks „naminio išpildymo“ vaikelis galėtų tapti netgi labai įžymia asmenybe, ypač tarp savo bendraamžių – valstybinio srautinio mokymo aukų. Pradedant darželiais – baigiant aukštosiomis mokyklomis. Ar užteks Jums tam reikalingų žinių ir jėgų – spręskite patys.
Beje, spręskite dabar, prieš įsigydami ugdančias kaladėles. Ar tikrai sugebėsite užtikrinti vaikui pilną „naminio mokymo“ ciklą? Kokių tam prireiks pagalbininkų? Gal būt po to vaiką vis tiek teks atiduoti į įprastą darželį ir vidurinę mokyklą, bet tuo pat metu „atskiesti“ juos mokyklėlėmis, studijomis, kursais bei kitomis mokyklomis – muzikos, dailės?
Pirmiausia, nusistatykite savo tikslus. Aiškiai juos pamatę, pamatysite ir kelius, vedančius link jų. Svarbiausia – neišauginkite kambarinio augalo, kuris jus labai džiugina savo egzotiška išvaizda, bet kuriam reikia specialios priežiūros ir kuris neturi net menkiausių šansų išeiti į „atvirą pasaulį“. Tikiuosi, Jūs nesvajojate išauginti nelaimingo kambarinio genijaus? Belieka tikėtis, jog esate pakaltinami.
Grįžtant prie genijų temos, noriu priminti, jog absoliuti dauguma jų tokiais tapo visai ne dėl tėvų pastangų. Greičiau atvirkščiai: neeiliniai gabumai pasireiškė po pergyventų vaikystėje sukrėtimų – mirties ar išsiskirimo su tėvais, sunkios ligos ir pan. Be to, jiems ganėtinai sunkiai sekėsi netgi įprastinis mokymas, ką jau ten kalbėti apie ankstyvąjį ugdymą. Ryškus to pavyzdys – daugeliui iš mūsų, gal būt, kažkur girdėti - Einšteinas ir Niutonas. Jie buvo dvejetukininkai...
Taip kad, vaikų ugdymas, kad ir kokį jį pasirinktumėte – dalykas rimtas ir reikalauja atitinkamo pasiruošimo. Todėl, tikrai niekada nepakenks pasikonsultuoti su specialistais.