Su vaikais susijusi visa Ievos darbo patirtis – anksčiau ji dirbo Vaiko raidos centre, šiuo metu dirba vaikų psichologe Vilniaus SOS vaikų kaime ir Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose, yra įkūrusi ir privatų vaikų psichologijos ir psichoterapijos centrą. Ieva konsultuoja vaikus ir paauglius nuo 3 iki 18 metų, kurie yra skirtingos raidos, turi skirtingų sutrikimų ar sunkumų.
Kodėl pasirinkote dirbti su vaikais?
Nuoširdžiai tikiu, kad viskas prasideda nuo vaikystės, ir kuo anksčiau problemos pastebimos ir pradedamos spręsti, tuo geresni rezultatai. Mano darbo pobūdis – ilgalaikis bendravimas. Per ilgalaikį konsultavimą, psichoterapiją vaikai įgyja įrankį sunkumams spręsti, ir tada jie gali lengviau keliauti per gyvenimą. Tarkim, vaikas turi sunkumų ir vengia juos spręsti, visą laiką atsisako kažką daryti, taip su ta problema ir keliauja per gyvenimą. Kai žmogus jau suaugęs, tai pakeisti gerokai sunkiau, nes mes jau įgyjame patirtį – kai būna tokia situacija, aš elgiuosi taip ir nežinau, kaip kitaip elgtis. O vaikai daug lankstesni, aktyviau mokosi klaidų ir bandymų metodu, jų raida dar tik vystosi, jie dar labai dinamiški, kintantys, lankstūs. Aišku, kiekvienas vaikas yra individualus. Mano tikslas – rasti vaiko stipriąsias puses, vidinius resursus, padėti jam suvokti sunkumus ir padėti išmokti juos spręsti.
Ar tenka dirbti su psichikos sutrikimų turinčiais vaikais?
Turime suprasti, kad yra vaikų psichikos sutrikimai ir vaikų psichikos ligos. Man asmeniškai diagnozė gal ir yra šioks toks orientyras, nes kiekvienas vaikas yra labai individualus, bet iš tikrųjų reikia vertinti visą spektrą aplinkybių – tiek biologinius dalykus, tiek aplinkos veiksnius, tiek šeimos situaciją, vaiko gyvenimo aplinkybes, paties vaiko raidą.
Pirmiausia turite galvoje vaikų globos namuose gyvenančius vaikus?
Iš tikrųjų šie vaikai savo gyvenime yra patyrę tikrai įvairialypių trauminių įvykių. Daugelis jų paimti iš šeimų ir jiems tenka augti institucijoje – vien jau tai vaikui yra labai didelė trauma. Vis dėlto, žinant šių vaikų patirtis, kartais sunku suprasti, kaip jie tiek daug galėjo pakelti ir išgyventi. Visa tai ilgainiui labai atsiliepia ir vaikų psichinei sveikatai, jų funkcionavimui, adaptacijai. Trauminiai įvykiai, ypač patirti ankstyvoje vaikystėje ar net kūdikystėje, tampa didžiule kliūtimi vaikui jaustis saugiam ir pasitikėti pasauliu, žmonėmis, megzti santykius, juos palaikyti.
Trauminiai įvykiai, apie kuriuos kalbate, yra smurtas, nepriežiūra?
Taip, įvairus smurtas – tiek fizinis, tiek psichologinis, tiek seksualinis. Žinoma, dauguma globos namuose augančių vaikų ateina iš disfunkcinių šeimų, kur nebuvo tenkinami net minimalūs baziniai jų poreikiai. Visa tai lemia jų vėlesnę raidą. Didžioji dalis globos namuose gyvenančių vaikų turi nustatytus didelius ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius, kurie nebūtinai susiję su intelekto sutrikimu. Vaikai, kuriems reikalinga didesnė pagalba nei psichologo, lankosi pas psichiatrą, jei reikia – vartoja vaistus.
Kaip randate su vaikais bendrą kalbą, kaip įgyjate jų pasitikėjimą?
Man atrodo, kad pagrindinis dalykas yra stabilumas ir nuoseklumas. Atėję pas mane jie ilgokai tikrina: jeigu kažką padarysiu, tu būsi ar išnyksi kaip mano mama ir tėtis? Tad visų pirma tenka atlaikyti ilgą laiką trunkantį jų nepasitikėjimą. O raktas tikriausiai yra tiesiog priimti juos tokius, kokie jie yra. Paprastai iš tokių vaikų tikimės kažko, kuo jie nėra.
Manau, tai tinka kalbant apie visus vaikus – ir neįgalius, ir sveikus.
Sutinku. Dažnai būna, kad tėvams sunku priimti vaiko negalią ar kažkokį sutrikimą. Tėvai turi tam tikrų lūkesčių, ir kai vaikas jų neatitinka, kyla didelis nusivylimas, išgyvenami liūdesio, kaltės ir gėdos jausmai. Todėl tikrai didelis darbas yra pamatyti vaiką tokį, koks jis yra, pamatyti stiprybes, kurias jis turi, suprasti jo pomėgius.
O ką daryti, jeigu vaikas nekalba, negeba komunikuoti, turi kitų didelių sutrikimų?
Dažniausiai tėvai, augindami negalią turintį vaiką, susiduria su labai didele emocijų palete, pradedant nuo kaltės – pavyzdžiui, gal aš ką nors padariau ne taip nėštumo metu ar vaikui gimus? Tėvai jaučia ir baimę dėl stigmatizacijos, ir gėdą, liūdesį, pyktį, nusivylimą. Tėvams gali būti sunku priimti tiek somatinę, tiek psichinę vaiko ligą ar sutrikimą. Man atrodo, kad patiems tėvams kartais reikia pagalbos, kad jie galėtų priimti vaiką tokį, koks jis yra – ne siekiant jį „pataisyti“, „sutvarkyti“, o padedant jam spręsti savo sunkumus taip, kaip jis gali.
Tai kas gi vaikams svarbiausia? Patenkinti emocinius poreikius?
Svarbiausia – nuoseklumas ir stabilumas, kad vaikai galėtų nuspėti, kas jų laukia. Todėl visiems vaikams patinka turėti dienotvarkę, tam tikrus ritualus, nes vaikams, kaip, beje, ir suaugusiesiems, nenuspėjamumas visada kelia nerimą ir iššūkį. Turime stengtis, kad vaikai ne tik jaustųsi saugūs – turime suprasti ir jų emocinius poreikius.
Man atrodo, suaugusieji tikrai geba suprasti vaikų bazinius (fiziologinius) poreikius, bet suprasti emocinius dar tik mokomės. Vaikui reikia būti su suaugusiaisiais, jiems reikia tėvų dėmesio, reikia įvardyti jų poreikius, kol jie išmoksta patys tai padaryti. Kuo daugiau kalbėsimės su vaikais, tuo lengviau jie galės mums pasakyti, kaip jaučiasi, tuo geriau mes juos suprasime. Bendraudama ir su tėvais, ir su vaikais dirbančiais specialistais, matau, kad mūsų visuomenė jau tikrai pradeda suprasti vaikų emocinių poreikių svarbą.
Tokius pat poreikius juk turi ir globos įstaigose gyvenantys vaikai?
Dar vis sulaukiame klausimų iš norinčių padėti – gal vaikams atnešti saldainių, maisto, o gal drabužėlių? Noriu pasakyti, kad visa tai šie vaikai turi, baziniai jų poreikiai tikrai yra patenkinami – jie pavalgę, turi kuo apsirengti ir t. t. Mūsų globos namuose jų gyvenimo sąlygos geros – vaikai gyvena atskiromis šeimynomis, kai kurie turi atskirus kambarius, kiti gyvena po du.
Kai pradėjau dirbti globos namuose, pamačiau, kas vyksta per didžiąsias metų šventes – žmonės turi tiek daug gerumo, nori padėti, vaikai gauna krūvas saldainių ir žaislų. Prieš dvejus metus per Kalėdas sugalvojau akciją: jeigu norite padėti vaikams, perveskite pinigų jų psichoterapijai. Ši akcija buvo labai sėkminga, sulaukėme didelės paramos. Tą sąskaitą tebeturime, iki šiol vis kas nors paaukoja. Tokia pagalba vaikams labai naudinga, ypač paaugliams. Jiems patinka apsilankyti pas specialistą už globos namų ribų, kur jaučiasi saugūs, kur gali papasakoti tokius dalykus, apie kuriuos galbūt negali kalbėti su žmonėmis, dirbančiais globos namuose. Mes bendradarbiaujame su Krizių įveikimo centru, kuris taip pat įsikūręs Antakalnyje – jis turėjo projektų, kai teikė nemokamą pagalbą ir mūsų vaikams. Iki šiol nemažai mūsų vaikų vaikšto į psichoterapijos užsiėmimus, džiaugiamės, kad tam turime finansinių resursų.
Dar noriu pridurti, kad dažnai žmonės į globos namus nori ateiti trumpam ir padaryti vaikams ką nors gera – surengti renginį, pažaisti ir pan. Mes visada sakome, kad šiems vaikams žmones trumpalaikiam santykiui priimti yra sunku. Ir taip jų gyvenime daug žmonių – didelė bendruomenė institucijoje, specialistai, savanoriai, be to, dalis vaikų turi juos globojančias šeimas užsienyje, su kuriomis leidžia šventes ir atostogas. Tiems vaikams sunku į savo gyvenimą priimti vis naują žmogų, paskui jie vėl jaučiasi atstumti ir palikti.
Kokią naudą vaikams duoda psichoterapijos užsiėmimai?
Nauda labai didelė: už globos namų sienų vaikas sutinka žmogų, kuris yra stabilus, su kuriuo saugu, kuriuo jis gali pasitikėti. Per tuos susitikimus vaikas pradeda suvokti, kas jis toks, ko jis pats nori, kokios yra jo stipriosios pusės ir kaip įveikti kylančius sunkumus. Be to, jis pradeda gebėti savo bazinius ir emocinius poreikius reikšti žodžiais. Tada sumažėja konfliktinių situacijų su vaiku, jis išmoksta reikšti pyktį tinkamais būdais, tampa emociškai stabilesnis, jaučiasi saugesnis, po truputį pradeda pasitikėti kitais žmonėmis. Juk toks vaikas gyvena galvodamas: aš niekam nereikalingas, niekas manęs nemyli, žmonės mane palieka, nes mama ir tėtis mane paliko. Tada dažnai jie patys pradeda atstumti žmones: man baisu, kad mane paliks, tai man ir nereikia tų žmonių. Taigi psichoterapijoje vaikas pradeda suvokti, kad nebūtinai visi žmonės jį palieka.
Vaikai pradeda kurti saugesnius, stabilesnius santykius, dažnai tai pasimato net iš kognityvinių gebėjimų – vaikas tarsi paauga. Juk į globos namus dažnai ateina labai stipriai apleisti vaikai, jų mokymosi gebėjimai yra labai žemi, o kai įveikiami emociniai sunkumai, vaikai tampa netgi pajėgesni mokykloje. Jie atranda savo stiprybes, naujas veiklas, atsiranda žinojimas: aš kažką galiu, o ne tik esu nemylimas ir niekam nereikalingas. Džiaugiamės, kad vaikai priima tokią pagalbą. Juk anksčiau net ir į psichologo paslaugas patys vaikai žiūrėjo kaip į diagnozę – jeigu eini pas psichologą, vadinasi, sergi psichikos liga, esi psichas, durnius.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams Velykų proga?
Norisi suaugusiesiems palinkėti pamatyti, atrasti vaikų vidinį pasaulį ir mėgautis santykiu su vaiku. Nesvarbu, ar tai tavo vaikas, ar vaikas, kurį pasikvietei prie šventinio stalo, ar vaikas, kurį sutinki darbe. Linkiu, kad laikas su vaiku teiktų džiaugsmą, malonumą ir kad vaikas jaustųsi priimtas, suprastas, linkiu tarpusavio supratimo, šilumos, jaukumo. Kadangi Velykos siejasi su prabudimu, atgimimu, tai linkiu atgimimo ir santykiuose su vaikais.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Taip, slaugos paslaugos turi būti užtikrintos.
Priklauso nuo galimybių.
Neturiu nuomonės.
