Tokie vaikų namai, kokius mes paveldėjome iš sovietinės santvarkos, tikėtina po kelerių metų bus uždaryti. Vietoje jų – kotedžai, primenantys šeimų gyvenimą atskiruose butuose.
Strategijos ir vizijos skamba gražiai, tačiau situacija kol kas keičiasi nežymiai. Auklėtiniai dažnai bėga iš vaikų namų. Beglobius vaikus priglaudžiančios šeimynos vis dar nėra pakankamai skatinamos.
Neužgyjanti žaizda
Neseniai iš Šiaulių vaikų globos namų pabėgo septyniolikmetis auklėtinis. Iš Kuršėnų vaikų globos namu pasišalino dvi mergaitės. Viena jų – mažametė. Vaikai surasti. Nelaimių pavyko išvengti.
Vaikus globojančių įstaigų atstovai apie pabėgimus kalba tarsi iš pasakų knygos. Pabėgo – tarsi Raudonkepuraitė sumanė aplankyti miške gyvenančią močiutę. Realybė būna kiek kitokia – vaikai dažniausiai stačia galva krenta į alkoholio liūną, vagia. Pasitaiko, kad paaugliai ir parsidavinėja.
Vaikų namuose jau nebegyvenančios dvidešimt vienerių Rūtos (vardas pakeistas) gyvenimo istorija šokiruoja. Elgesio ir bendravimo problemų turėjusi mergina tik po keletos metų sugeba pažvelgti į pasaulį šiek tiek šviesiau.
Rūta nuo mažumės pamena įvairius gąsdinimus. Naktimis nemiegančius baugindavo „seniu“ persirengęs darbuotojas ir grasindavo uždaryti į rūsį.
Auklėtiniai privalėjo per suskaičiuotas sekundes atsikelti, apsirengti ir išsirikiuoti prie sienos. Tarsi kalėjime.
Rūta jautė neapykantą auklėtojams, todėl vogė iš jų pinigus. Parduodavo globos namų buitinius prietaisus. Pirkdavo alkoholio, cigarečių.
Ne kartą pabėgo iš globos namų, kol apsigyveno pas pagyvenusį vyrą. Jis ją tiesiog pavėžėjo sunkvežimiu, o vėliau priglaudė pas save. Ne kaip dukrą, o kaip sugyventinę.
Natūralu, kad Rūta ir daugelis kitų vaikų namų auklėtinių visuomenei pirmiausia atsuka savo spyglius ir šarvus.
Kol kas apie vaikų namų auklėtinius visuomenėje diskutuojama mažai – tarsi apie negyjančią žaizdą, kuri tik dezinfekuojama, bet neužsitraukia.
Kol kas nėra sklandžiai veikiančios tokių asmenų apgyvendinimo ar įdarbinimo sistemos. Apsiribojama vienkartine išmoka, kurios būstui įsigyti toli gražu nepakanka.
Vizija – kotedžai beglobiams vaikams
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės patarėja Renata Stankevičienė akcentavo, kad pirmumo teisė globoti vaiką jau ir dabar turėtų būti teikiama šeimai arba šeimynai, kurioje vaikas galėtų tinkamai augti ir vystytis.
Šeimai už globojamą vaiką mokama 520 litų parama. Šeimyna – tai savotiški privatūs globos namai, kur vaikų prižiūrėtojui yra mokamas atlyginimas.
Globojamam vaikui teikiama 520 litų parama ir dar tiek pat ūkio reikalams. Šiaulių mieste tokių šeimynų – trys.
Ateityje planuojama, kad tik išimtinais atvejais ir trumpam laikotarpiui, vaiko globa bus nustatoma stacionariose globos įstaigose – kol bus išspręstas jo grąžinimo į biologinę šeimą ar įvaikinimo klausimas.
Tačiau nuo 2008 iki 2010 metų šeimose globojamų vaikų sumažėjo nuo 1216 iki 907.
Pernai globa šeimoje buvo nustatyta 908 vaikams, o šeimynose – 52 vaikams. Tuo tarpu globa institucijose buvo nustatyta 1354 tėvų globos netekusiems vaikams.
2011 metų pabaigoje globojamų vaikų iš viso šalyje buvo 10813. Globos institucijose – 4119 vaikų, šeimose – 6329, šeimynose – 365.
Kontrolierės patarėja priminė, kad jau nuo 2010 metų vaikų globos įstaigose vaikų vietų skaičius sumažintas iki 60 vietų.
Pačios įstaigos veikla organizuojama šeimos ar šeimynos principu: suskirsto vaikus grupėmis pagal giminystės ryšius, interesus, individualius poreikius ar amžių.
Nuo 2015 metų šios grupės turėtų būti ne didesnės nei 8 vaikų ir gyvens jau dabar planuojamuose kotedžuose.
Tai patvirtino ir Šiaulių vaikų globos namų socialinio darbo organizatorius Kostas Rušinskas.
Jis priminė, kad Šiauliuose, Korsako gatvėje, bus kotedžas, kuriame galės gyventi septynios „šeimos“ po 8 vaikus. Bendri koridoriai, virtuvės ir dušai liks užmarštyje.
„Vaikams tikrai geriau augti šeimą primenančioje aplinkoje. Neįmanoma, kad globojamų vaikų neliktų visai.
Vistiek bus niekam nereikalingų našlaičių ar vaikų su negalia. Švedai jau prieš 18 metų vaikams pastatė kotedžus. Juose iki šiol yra kam gyventi.
Kombinatų nebebus
Kokiu būdu bus mažinamas vaikų namuose globojamų vaikų skaičius?
K. Rušinskas tvirtina, kad tai galima pasiekti tik glaudžiau dirbant su tėvais, globėjais.
Jau dabar stengiamasi neskubėti atimti iš tėvų vaikus. Verčiau padirbėti, kad tėvai sugrįžtų į protą ir normalų gyvenimą.
K. Rušinskas tvirtina, kad vaikų globos namuose mažėja ne tik dėl vykdomos strategijos ar kokio plano. Taip pat globojamų vaikų mažėja ir dėl menko gimstamumo: „Prieš aštuonerius metus turėjome 140 auklėtinių“.
Anot socialinio darbo organizatoriaus, vaikų „kombinatai“ nyksta savaime. Gyvenimas vaikų namuose jau dabar panašus į šeimyną. Vasarą daugelis išvyksta atostogauti pas giminaičius. Likusieji lankosi stovyklose.
Sulaukusieji 18 metų, anot K. Rušinsko, nepaliekami patys kapstytis gyvenimo labirintuose: „Valstybė padeda. Suteikia vienkartinę įsikūrimo pašalpą. Jei vaikas studijuoja profesinėje mokykloje, iki 24 metų jis gauna 520 litų pašalpą. Tik nedidelė dalis nesugeba prisitaikyti ir integruotis į visuomenę. Neteisingas požiūris, kad vaikai paliekami likimo valiai. Tik gyvenimas parodys, ar dabar vykdoma vaiko gerovės politika pasiteisins“.
Nuo 2009 metų vaikų namų auklėtiniai, kurių globa baigiasi, gauna 75 bazinių socialinių išmokų dydžio (9750 Lt) vienkartinę išmoką būstui pirkti ar įsikurti.
A. Januškevičius