Tai – ne pokštas. Jei norite sužinoti vaiko nuotaiką, nevarginkite savęs spėlionėmis – tiesiog duokite popieriaus, piešimo priemonių ir „perskaitykite“, kas nupiešta. Žinoma, geriausiai tai gali padaryti psichologas, tačiau tėveliams naudinga žinoti bent jau pagrindinius principus: tai padės išsiaiškinti vaiko nuotaiką, baimes ir džiaugsmus.
1. Pasiūlykite nupiešti visą šeimą, tačiau ne įsakmiai, o taip, lyg norėtumėte pažaisti. Arba pradėkite piešti patys, o mažyliui leiskite pabaigti.
2. Kol vaikas piešia, kalbėkitės, uždavinėkite klausimus: ką jis vaizduoja pirmiausiai (šuniuką ar tėvelį, ką iš viso pamiršo nupiešti). Tai padės nustatyti, prie ko mažylis prisirišęs labiausiai.
3. Atkreipkite dėmesį į tai, kokiu atstumu vienas nuo kito pavaizduoti šeimos nariai (gali būti, kad kažkas atsiduria nuošalyje);
4. Dabar atkreipkite dėmesį į tai, kokio visi dydžio. Paprastai tėtis būna didžiausias, tačiau tikrai nebūtinai. Dydis išduoda, ką vaikas laiko autoritetu savo šeimoje, kaip vertina kitus jos narius.
5. Vaiko nuotaika ypač atsispindi tada, kai jis piešia save. Kur jis yra? Šalia tėvų? Tarp jų? O gal nuošaliai nuo visų?
6. O dabar įvertinkite viso paveikslo nuotaiką: kiek spalvų panaudota, ar jos ryškios? Ryškių spalvų piešinys rodo, kad vaikui visiškai niekas nekelia nerimo, jis apimtas pozityvių emocijų. Tamsūs ir sunkūs tonai – pirmas požymis, kad atžalą kažkas slegia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kokia piešinyje šeimos narių veido išraiška, kokias emocijas jie reiškia, ar laikosi už rankų, ar kiekvienas – sau.
7. Piešinyje vaikas išlies viską, kas susikaupė viduje: jeigu jį muša, greičiausiai jis tą šeimos narį pavaizduos be rankų arba nupieš jas, bet nelabai kruopščiai.
Mažytės smulkmenos turi didelę reikšmę. Kadangi labai svarbu įžvelgti savo atžalos baimes ir nerimą kaip galima anksčiau, patartina praktikuoti tokius užsiėmimus kelis kartus per savaitę: mažiesiems tai bus smagus žaidimas, o tėveliams – galimybė pasimokyti iš savo klaidų.
