„Kaip aš gimiau, mano vienišą mamą priėmė Vilniaus sutrikusio vystymo kūdikių namai. Iki trejų metų ten ir augau, o po to mane išvežė į Šiaulių logopedinį darželį. Mama atvažiuodavo tik nuvežti manęs pas savo sesę į Varėną. Mama su patėviu gyveno mažame kambarėlyje, o kitame kambarėlyje gyveno patėvio tėvai. Amžinatilsį mano mamytė nuo patėvio tėvų slėpė, kad turi sūnų – mane – nes galvojo, kad šie ją dėl to išmestų iš namų. Jie tik per mamytės laidotuves sužinojo tiesą ir klausė, kodėl mama nepasakė to anksčiau, nes iš buto nebūtų jos dėl to išmetę. Mano mamai atrodė kitaip... “, – kalba Algimantas.
Tačiau jis nekaltina mamos ir sako, kad ji buvo jautri ir daug baili, tačiau Algimantu, kiek išeidavo, rūpinosi. Savo tėvo vyras nėra matęs.
„Mano tikras tėvas buvo susikūręs visą šeimą, jo giminė žinojo apie mane, o jis nežinau, ar pripažino mane, ar ne – gal dėl to, kad gimiau septynių mėnesių, galvojo, kad nevaikščiosiu. Sužinojau apie savo tėvą, kai jis paskendo“, – kalba vyras.
Vadino direktoriumi
Šiaulių logopedinės mokyklos, kur Algimantas pateko dėl kalbos defekto, internate jis praleido 11 metų. Ten, prisimena vyras, būdavo visko, tačiau didelių incidentų nepatyrė.
„Ten būdavo ir peštynių, visko, bet daugiausiai tai draugiškai gyvendavome. Kai gyveni viename kambaryje septyniese, geriau draugiškai sutarti. Internate kai kurios auklėtojos mane vadindavo antru direktoriumi. Savaitgaliais mane palikdavo kaip vyriausiąjį – duodavo raktus, kur vaikai galėdavo žiūrėti televizorių. Iš mokyklos įspūdžių turiu labai daug, ten mane išauklėjo“, – dalinasi vyras.
Pašnekovas sako, kad internato auklėtoja Janina Balsevičienė jam buvo kaip antra mama. Ji ir išugdė vertybes, kuriomis vėliau vyras vadovavosi. Taip pat moteris rūpindavosi juo, tačiau ir „velnių duodavo“. Vėliau Janina jam padėjo susitvarkyti dokumentus dėl neįgalumo. Algimantas nuo vaikystės turi nepiktybinių auglių, kurie jam vis atsinaujina. Vyras negali kilnoti sunkumų ir dėl to turi 50 proc. neįgalumą.
Pažadas mamai
Baigęs 10 klasių, Algimantas išėjo iš internato. Mama jam kurį laiką nuomavo butą, o vėliau Algimantas iš savivaldybės išsikovojo socialinį būstą. Algimantas sako dirbęs skambučių centre, pusmetį filmavęsis masinėse scenose, vėliau dirbo su mobiliais telefonais, „Are“ ir Vidaus reikalų ministerijos Autoūkyje.
„Dar prieš mamai susergant vėžiu, mes nutarėme paremti kūdikių namus. Ieškodavome prieš šventes rėmėjų, veždavome dovanas – tokias kaip skalbimo milteliai ir panašiai – ir palikdavome kūdikių namams. Prižadėjęs mamai įkurti fondą, kuriuo remtume kūdikių namus, kartu su savanorių komanda prieš metus įsteigėme viešąją įstaigą“, – kalba 34-erių metų vyras.
Sunki pradžia
Algimantas sako, kad iš pradžių fondui sekėsi sunkokai – sudėtinga rasti rėmėjus, dažnai girdymas atsakymas: „įmonių biudžetai jau suplanuoti".
„Dažniausiai rašome rėmėjams laiškus, o kai sukūrėme paskyrą „Facebooke“, žmonės susiranda ir patys mus. Dabar pagrindinis mūsų rėmėjas – mamų mugė. Mamytės neša labdarai drabužėlius ir ko neparduoda mugėje, mes paskirstome per labdarą“, – kalba Algimantas.
Vyras sako, kad pagalbą jie teikia kūdikių ir vaikų namams bei skurstančioms šeimoms, kurias atrinkti padeda savanoriai, bendraujantys su socialiniais darbuotojais savivaldybėse. Algimantas taip pat pastebi, jog pagalba neteikiama šeimoms, kurios turi alkoholio problemų.
„Sunkiausia ieškoti rėmėjo, kuris būtų kaip partneris ar generalinis rėmėjas ir finansuotų patalpas, nes žmonės skambina, sako, kad turi drabužių, o mes neturime, kur jų padėti. Patalpų labai reikia – kiek ieškom, savivaldybė neturi patalpų. Taip pat labai reikėtų ir transporto – aš automobilio neturiu, dėl to tikrai apsisunkina darbas, kai reikia labdarą išvežioti“, – kalba A. Patackas.
Svajonės ir šypsenos
Algimantas sako, kad jo didžiausia svajonė yra ne kelionės į gražiausiais pasaulio vietas ar prabangūs automobiliai, o patalpos įmonei ir paprastas automobilis.
„Labai svajoju rasti rėmėją, kuris skirtų lėšų automobiliui – iki 3 tūkst. eurų, prabangaus mums nereikia – ir patalpoms. Ten galėtume susikabinti padėkas, ten žmonės galėtų ateiti pasiimti labdaros“, – sako jis.
Pašnekovas nurodo, kad viešojoje įstaigoje dirba tik jis vienas, ir tai įdarbintas tik 0,2 etato . Dėl to Algimantas gyvena iš savo neįgaliojo pašalpos, o dirba gerų norų vedamas – didžiausia dovana jo širdžiai yra nudžiugęs žmogus.
„Labiausiai džiugina, kai pamatau žmonių šypsenas – pavyzdžiui, kai padovanojom vaikui kėdutę, kūdikių namams sūpynes ar vaikams drabužėlius. Kai tu pradžiugini juos, ir pačiam gera širdyje pasidaro. Be to, kalbant apie neįgaliuosiuos, jiems labiausiai trūksta dėmesio, jie būna užsidarę, o kai ateini su pagalba, pamatai jų šypseną – viskas pasikeičia“, – pasakoja Algimantas.
Vyro teigimu, nors dabar daug labdaringų organizacijų, didelė jų dalis padaro vieną didelį labdaringą renginį per metus, o likusį laiką nuskriaustuosius pamiršta. Algimanto labdaros fondas, teigia vyras, padeda nuolat – per savaitę suteikia pagalbą bent trims šeimoms, taip pat nuolat lanko vaikų namus.
Algimantas sako, kad fondas labai mielai priimtų bet kokią pagalbą, taip pat informaciją apie šeimas, kurioms reikia pagalbos.
Paremti labdaringą organizaciją VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ galite pervedę pinigus į banko sąskaitą: LT267300010142143000. AB bankas Swedbank, b/k 73000. Taip pat laukiama parama drabužiais ir kitokia.
