Vaikų psichologai ir psichoterapeutai laikosi vienos nuomonės: mažų vaikų išmonės negalima vadinti apgavystėmis.
Apie melą galima kalbėti tada, kai vaikas jau geba skirti realybę nuo savo fantazijų, o šis sugebėjimas atsiranda maždaug apie šeštuosius septintuosius gyvenimo metus. Tuo periodu subręsta galvos smegenų žievės zonos, padedančios suvokti ribą tarp įsivaizduojamų dalykų ir tikrovės.
3-6 metų vaikas painioja tikrus dalykus su savo išgalvotu pasauliu. Savo troškimus jis pateikia kaip realius, ir tai yra jo psichikos raidos bruožas. Pavyzdžiui, penkiametis gali savo tėvams aiškinti gyvenąs stebuklingoje saloje kartu su Piteriu Penu, Žmogumi - Voru ar Betmenu, ir tai nebus melas - jis iš tiesų tuo tiki ir jaučia tai kaip tiesą.
Kol vaikas nesulaukė šešerių metų, apie melą kaip apie tiesos priešingybę kalbėti anksti. Į nedidelę apgavystę geriausia atsakyti su humoru. Pavyzdžiui, jei keturmetis melagingai tvirtina, kad jis nusiprausė, galima pajuokauti: "Taip, taip, matau, kad nusiprausei sausu vandeniu. O dabar eik ir nusiprausk šlapiu."
6-12 metų vaiko sąmonė jau skiria tai, kas realu ir kas išgalvota. Šio amžiaus vaikas eksperimentuoja su savo galimybėmis sąmoningai sakyti netiesą.
Sąmoningas realybės iškraipymas dažniausiai vaikui leidžia išsaugoti tai, kas jam svarbiausia, - tėvų (ar kitų jiems brangių žmonių) meilę. Vaikas meluoja stengdamasis atitikti mūsų pageidavimus, duoti mums tai, ko mes tikimės. Tėvams dera žinoti, kad melas, ypač kai jis dažnas, gali būti kur kas gilesnių tarpusavio santykių problemų signalas. Dešimtmetis gali padirbti mamos parašą pažymių knygelėje bijodamas, kad mama, pamačiusi jo dvejetą, įvykdys savo pažadą už blogą mokymąsi atiduoti jį į vaikų namus.
Tikėti ar netikėti?
Pasitikėjimas yra pagrindas, ant kurio kuriami santykiai.
Niekada nepamirškite nekaltumo prezumpcijos. Kad ir ką sakytų vaikas, abejoti jo žodžiais apriori - nepagarbu, o vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę į pagarbą.
Kai vaikas praneša, kad tapo prievartos auka, klausimas, tikėti ar netikėti, tampa nekorektiškas: jeigu tėvai nutaria vadovautis "logika", psichologinė vaiko gerovė ir likimas tampa priklausomi nuo to, ar pasiryžta suaugusysis pripažinti tai, ką išgirdo.
Vaikai, patyrę fizinį ar seksualinį smurtą, dažnai lieka neapginti būtent dėl to, kad jų pasakojimas per daug kankinamas (taip pat ir tėvams), kad suaugusieji galėtų jį priimti ne kaip fantazijos vaisių.
Prancūzų psichoanalitikas Claude Halmos: "Kategorišku teiginiu "Aš tavim tikiu" arba "Aš tavimi netikiu" suaugusieji parodo, kad tiesa apsiriboja objektyvios realybės faktais. Tačiau tiesa - tai taip pat ir "tiesa galvoje", svajonės, fantazijos tiesa. Bet kuris psichoanalitikas gali patvirtinti, kad jokia fantazija nėra atsitiktinė: ji visada kyla iš tų problemų, su kuriomis susiduria vaikas."
Taigi, turėdami galvoje vaiko psichikos sudėtingumą, suaugusieji turėtų peržengti infantilišką ir ribotą sistemą "tikiu - netikiu" ir išklausyti vaiką stengdamiesi suprasti, ką jis iš tiesų nori pranešti, kokias problemas bando išreikšti. Tiek žodžiais, tiek ir be jų - žvilgsniu, atodūsiu, tylėjimu.
Priežastis ir pasekmė
Pirmą kartą susidūrę su rimta vaiko apgavyste, paaiškinkite tokio poelgio pasekmes.
Padarykite tai akis į akį. Suaugusiojo įsikišimas neturi asocijuotis su pažeminimu.
Nesąžiningo elgesio padariniai (tėvų arba draugų pasitikėjimo praradimas, problemos mokykloje) vaikams nėra tokie akivaizdūs kaip tėvams. Todėl jeigu mes vaikams sakome, kad įžūlus melas vertas bausmės, tačiau nepatvirtiname to veiksmais, vaikams kyla klausimas, kodėl gi nepadarius to ir vėl.
Kad priežasties - pasekmės sąsaja vaikui būtų akivaizdi, nubausti reikia iš karto ir atitinkamai pagal melo mastą. Veiksmingas pramogų ir malonumų draudimas. Negalima bausti vaiko darant jam fizinę ar psichinę žalą. {mospagebreak}
Nedramatizuokite
Tai ne pasaulio pabaiga. Jūs taip pat savo gyvenime esate bent kartą melavęs.
Svarbu, kad melas netaptų "patologija": kai vaikas meluoja dažnai, susijaudinęs, jo apgaulė beveik nesusijusi su kokia nors nauda ar bandymu išvengti bausmės. "Patologinis melavimas" visada yra lydimas ir kitų simptomų: vaikas provokuoja konfliktus mokykloje, bėga iš namų. Tokiu atveju tėvų įsikišimas turi būti aktyvus.
Tiesos kriterijai
Kaip vaikai patys suvokia melą?
Amerikiečių psichologas, garsiausios pasaulyje knygos apie melo psichologiją autorius Paulas Ekmanas pastebėjo, kad vaikai iki 7-8 metų melu laiko bet kokį melagingą teiginį nepriklausomai nuo to, ar žino kalbėtojas, kad jo žodžiai neatitinka tiesos. Į "melagio" ketinimus jie neatsižvelgia - priima tik pačią informaciją.
Dauguma 8 metų vaikų, panašiai kaip suaugusieji, jau nelaiko melagiu to, kuris pasakė netiesą nepiktybiškai. Dauguma mokyklinukų yra linkę sakyti tiesą, tačiau jeigu visi nusprendžia pameluoti, tai paprastai būna susiję su noru apginti kurį nors draugą arba gauti jam naudos. Socialiai priimtiną melą vaikai dažniau naudoja bendraudami su bendraamžiais, o egoistinį (dėl savo naudos, turint tikslą apsiginti arba nuslėpti prasižengimą) - bendraudami su motina.
Melas iš bejėgiškumo
P. Ekmanas: "Jeigu vaikas mato, kad mes susierzinę ir įsitempę laukiame atsakymo, jeigu jis jaučia, kad mes pykstame, jis priima mūsų pyktį kaip spaudimą, o iš jo natūraliai gimsta noras meluoti."
Dažnai vaikus labiau gąsdina ne realūs jų poelgių padariniai (išbars, nubaus...), o bejėgiškumo jausmas - "Aš nežinau, kaip su tuo susitvarkyti". Prasižengęs vaikas patenka į nemalonią padėtį, iš kurios jam norisi kuo greičiau ištrūkti. Vaikiškas "Tai ne aš!" yra ne tiek bandymas išsisukti nuo atsakomybės, kiek pastanga pabėgti iš sunkiai išgyvenamos situacijos, atsikratyti kankinamo jausmo.
Vaikai retai kada meluoja dėl kurios nors vienos priežasties. Paprastai tai būna problemų kompleksas: pastangos išvengti bausmės, pažeminimo baimė, nenoras tapti skundiku, draugų gynimas.
Neretai vaikai meluoja norėdami išsilaisvinti nuo nerimo ir baimės jausmo - toks būdas jų amžiuje yra natūralus. Tačiau kai vaikas susipainioja savo fantazijose ir tampa jų įkaitu, tėvams būtina tiesti pagalbos ranką. Toks vaikas, prikūręs "epų", su baime laukia, kada jo kortų namelis sugrius, ir jis bus gėdingai demaskuotas - pavyzdžiui, kada visi sužinos, kad jo tėtis visai ne karatė čempionas, ir kad jis apskritai neturi tėčio.
Kartais vaikai įsivelia į situacijas, iš kurių neįstengia išsikapanoti.
Psichologai aiškina, kad meluodamas vaikas bando kompensuoti tam tikras šeimynines aplinkybes, kurios verčia jį išgyventi stiprius jausmus. Tokiu elgesiu jis bando kontroliuoti tai, kas jo kontrolei nepaklūsta. Tada jis sukuria alternatyvią realybę, kurią gali "tvarkyti" pats. Savo fantazijas vaikas pasakoja bendraamžiams, kaimynams, paversdamas juos savotiškais savo istorijų bendraautoriais, nes kai prasimanymas egzistuoja ne tik tavo, bet ir kitų žmonių galvose, jis pasidaro panašesnis į tiesą.
Melas slepia kančią
Apgavystė ir dažnas melavimas nekyla iš niekur, todėl mums, suaugusiesiems, reikia susimąstyti, kodėl vaikai jų griebiasi. Dažniausiai tai būna nesąmoningas siekis atkreipti į save dėmesį, prašymas meilės ir palaikymo.
Dažnai tėvai, bausdami vaiką už melą, iš tiesų nubaudžia jį už tai, kas mažai ką bendra turi su pačiu melu.
Apie šią painiavą vengrų psichoanalitikas Sandor Ferenczi sako: "Jeigu mes nesuvokiame vaiko elgesio prasmės, nesikalbame apie tai su juo, nepaaiškiname jam bausmės priežasties, mes rizikuojame praeiti pro vaiko kančią, kurią slepia jo melas."
Užnugaris
Kiekvienam vaikui svarbu žinoti, kad jis turi užnugarį, ir jaustis apgintam. Tie, kurie neapgaudinėja savo tėvų (arba daro tai labai retai), jaučia turį tokį užnugarį.
Veiksmingiausia melo prevencija yra sąžiningi santykiai šeimoje. Jeigu tėvai reikauja iš vaikų nemeluoti, bet patys apgaudinėja vienas kitą ir manipuliuoja, vaikams nėra iš ko pasisemti sąžiningumo patirties.
Melo ir tiesos suvokimas gimsta iš nuoširdaus tėvų ir vaiko bendravimo, iš vaiko jausmų pripažinimo. Jeigu tėvai savo elgesiu nuolat patvirtina vaikui: "Taip, tu - tai tu, tu jauti tai, ką jauti", jie įskiepija vaikui pasitikėjimo tuo, ką jaučia, o vėliau - tuo, ką daro.
