Kas vyksta Lietuvoje, jei mūsų vaikai darosi vis žiauresni ir viskuo nusivylę? Šis procesas taip staigiai auga, kad galbūt greitai jų nusikaltimai ir savižudybės nieko nebestebins.
Šiauliuose dvi paauglės pagrasino jaunesnei moksleivei subjauroti veidą ir pakasti po žeme, mat ši nesutiko joms nupirkti cigarečių.
Tame pačiame mieste dvi nepilnametės merginos ir vaikinas įtariami prisidėję prie žiauraus draugės nužudymo ir jos palaikų išniekinimo.
Panevėžyje nepilnametė siūlydama saldainių filmavo ir fotografavo mažametį.
Kėdainių rajone nusižudė devynmetis. Vaikas nebepakėlė gyvenimo su nuolat girtaujančia motina, bendraamžių patyčių, kasdienio alkio.
Jie žudo ir žudosi arba yra priversti nusižudyti. Jie vagia ir apiplėšinėja. Tyčiojasi ir kenčia patyčias.
Tik ar dėl viso šito jie patys kalti? Anksčiau psichologai sakė, kad vaikai iš prigimties yra žiaurūs, dabar daugelis specialistų nelinkę tam pritarti.
Kokia Lietuvoje vykdoma vaiko psichinės sveikatos apsaugos politika? Ant popieriaus surašyta daugybė strategijų, surengta nežinia kiek seminarų, prikurta psichologinės pagalbos tarnybų ir t. t.
Padarėme, sukūrėme, užsidėjome varnelę. Rezultatas? Nulis. Kaip visada.
Vyriausybei geriau svarstyti, skirti ar neskirti rentą Kristinai Brazauskienei, nei siūlyti paramą bent jau daugiavaikėms šeimoms.
Sveikatos ministerijai reikia rūpintis, kad nenukentėtų vaistų gamintojų milijoninis pelnas. Tačiau ar jos valdininkai žino, kiek nepilnamečių vartoja antidepresantus?
Seimo nariai suka galvas, kieno interesus patenkinti, kad gautų pinigų prieš artėjančius rinkimus, bet nėra pėsti ėję į mokyklą penkis kilometrus.
Iš vaiko interesų neuždirbsi. Mažas žmogus Lietuvoje nelaikomas vertybe.
Jei miršta koks Seimo narys (tenesupyksta jo artimieji), valdžia už mūsų pinigus deda užuojautą į spaudą, sako gražias kalbas pasitelkdami žiniasklaidos priemones ir pan.
Kaip reaguojma, jei nusižudo mažas žmogus? Niekaip. Prezidentė tyli, Seimas – užsimerkęs, premjeras nepilnamečių vaikų neturi. Suprask – ar kažkas įvyko?
Kiek pastaraisiais metais Lietuvos miestuose atsirado naujų ar suremontuotų vaikų žaidimo aikštelių? Kiek tėvų yra apmokyti, kaip atpažinti, ar vaikas kenčia depresiją? Juk pats jis nenueis pas psichologą ar psichiatrą...
Kiek valdžia tuos pačius tėvus yra privertusi išvykti vergauti į užsienį ir palikti atžalas – vienas ar prižiūrimas beveik nevaikštančių močiučių?
Kiek tėvų šiais laikais įstengia sumokėti už vaikų užklasinę veiklą – įvairius būrelius, kad šie nesitrankytų gatvėse? Andrius Kubilius atėmė net vadinamuosius vaiko pinigus, kad jo vicekancleris galėtų nuskristi su kolege papramogauti į Naująją Zelandiją.
Tų „kiek“ ir „kodėl“ yra šimtai. Žinoma, ne viską lemia pinigai, bet gatvės mokykla paaugliui kainuoja brangiau. O valdžiai nusispjauti, kad vos ne kas savaitę pasirodo pranešimų apie gatvėse paauglius ar mažamečius medžiojančius pedofilus.
Vaikų atžvilgiu Lietuvoje nusistovėjusi tokia materialinė ir psichologinė atmosfera, kad šie priversti kariauti – arba su kitais, arba su savimi.
