Kai trūksta politinių idėjų ir prasmingų sumanymų, šalies vadovai kartais imasi tautos auklėjimo ir neva labai nuoširdaus pamokslavimo funkcijų.
Seimo narė Dangutė Mikutienė su Viešpaties ir politinės parlamento daugumos pagalba teoriškai uždraus moksleiviams, kurie kartais praktiškai rūko net po mano langais, gerti kažkokį ten „raudoną bulių“, kuriame nėra promilių, bet yra kitų kenksmingų medžiagų. Gal ir nieko.
Ar maiste, kurį valgome kasdien, esantis E 621 yra labai blogai ir ar žmonės nuo jo stimpa miniomis kaip musės, irgi dar neišaiškinta – žinoma tik tiek, kad vieni maždaug to paties amžiaus miršta sveiki, o kiti nuo kokios nors ligos. Kol kas intencijų radikaliai drausti tuos konservantus – nematau. Tik galimybę užklijavus lipduką, kad ten nėra to baisaus kenkėjo, kuris pavogs iš mano gyvenimo nuo 15 minučių iki penkerių metų (tikslesnių duomenų nepasitaiko), trigubai parduoti savo produktus.
Kad ir kaip būtų su tomis ligomis, pasitaiko, jog serga ir politikai. Minėtos kovos su limonadais yra lengva forma. Būna ir blogiau. Kur kas blogiau. Būna „durnyno“ palatoje, sakoma, Napoleonas, būna, prokuroras. O būna ir filologė. Ne ta filologė, pas kurią garbė iš kitų studentų bendrabučių ateiti vakarienės, nes tai įdomu ir smagu. O didelė – su įgaliojimais (nors ir be išmanymą šioje srityje liudijančio diplomo), rūstaus veido, iš Aukštosios partinės mokyklos. Apie ją televizinius siužetus rengti, kaip jau įsitikinta, pavojinga.
Ji gali daug. Šiandien gali nutarti, pavyzdžiui, kuri kalba – anglų ar vokiečių – jai gražesnė. Gali nuspręsti, kad vokiškai socialinis draudimas skamba ne taip gražiai kaip Williamo Shakespeare‘o sonetas. Todėl kandidatas į ministrus yra nepriimtinas. Anksčiau egzaminuodavo specialistai, o dabar tai daro pašventintieji reitingais. Turintieji orumo ir savigarbos ten, matyt, nepageidautini, nes visiškai nėra aišku, kaip būtų pasielgta su tuo, kas pasirodytų pats galįs patikrinti Jos Ekscelencijos žinias.
Šiandien puikiai suvokiame, kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė nenusileido iki paskutinio laikrodžio dūžio, kai reikės arba tvirtinti rinkimus laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus, paskirto į premjero postą, suformuotą Vyriausybę, arba ne. Ir galiausiai dviejų ministrų nepatvirtinimas, o taip pat parei6kimas, kad dalis ministrų "atitinka tik minimalius reikalavimus" - suprask, paskirti iš gailesčio - iliuoistruoja tik poreikį smulkmeniškai kerštauti, jei ne viskas susiklosto taip, kaip pareikalaujama treptelėjus kojele.
Bet kokia nuolaida, bet koks kompromisas politikui, kurio pagrindinė tema yra radikalus moralizavimas ir grasinimai, – peilis sau į paširdžius. Kuo radikaliau kalbi, kuo kietesnes nuostatas deklaruoji – tuo labiau trumpam tave gali pamilti minia, tauta arba rinkėjai (pavadinsi – nepagadinsi). Tačiau vėliau reikės kalbėti dar radikaliau, dar pikčiau. Kad niekam, gink Dieve, nekiltų abejonių, jog esi kietas (kieta), niekam neparsidavei, ir nesiliautų tavimi žavėtis.
Sename Holivudo filme „Vaikų darželio policininkas“ ir Arnoldo Schwarzeneggerio personažas pavadinamas puikiu pedagogu, nes atnešė į vaikučių grupę šešką ir šiems tai patiko. Su politikais ir visuomene kaip su darželinukais besielgią vadai irgi kol kas daug kam patinka. Lauksime, kaip dar bandys paauklėti. Labai, labai smalsu.
