Praeitoje dalyje aprašėme, kada vaikas būna pakankamai subrendęs lankyti ugdymo įstaigą, vaiko fantazijas bei su jomis susijusius žaidimus. Šioje, paskutinėje dalyje aptarsime vaiko įsivaizduojamą draugą ir savigarbos ugdymą ikimokykliniame amžiuje.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Įsivaizduojamas draugas
Psichologinėje literatūroje jis apibūdinamas kaip „nematomas personažas, kuris įvardijamas ir pristatomas pokalbyje su kitais arba su juo vaikas žaidžia ilgesnį laiko tarpą (mažiausiai keletą mėnesių) ir suvokia kaip realų“.
Rezultatai rodo, kad, priklausomai nuo tyrimo tipo, įsivaizduojamo draugo susikūrimas ikimokykliniame vaikų amžiuje svyruoja nuo 13 proc. iki 65 proc. Pastebėta, kad mergaitės tokį draugą turi būdamos 5-7 m. amžiaus, o berniukai vėliau – 7-9 m.
Vaikai, turintys įsivaizduojamą draugą (tarp jų žaislus ir nematomus personažus), gali būti mažiau drovūs, kūrybiški, turi daugiau realių draugų nei vaikai, kurie tokio draugo neturi. Toks tyrimų rezultatas turbūt atrodo priešingas nei galima buvo įsivaizduoti.
Nuotykiai ir superherojaus tema yra mėgstami ikimokyklinio amžiaus berniukų, jie siekia tapti pasakų didvyriais ir filmuose matytais galiūnais. Mergaitės labiau renkasi šeimos vaidmenis (mama, tėtis, vaikas), žaidžia namus ir rengia lėles. Mergaitės tiki, kad jos turi apsaugoti ir rūpintis, berniukai mano, kad turi būti stiprūs ir galingi.
Todėl ir vaikų pasirenkamas įsivaizduojamas draugas yra atitinkamas: mergaičių – mažiau galintis už jas, berniukų – daugiau galintis nei jie.
Personažo suasmeninimas
Vaikai gali turėti ne tik įsivaizduojamą draugą, bet ir įsivaizduoti save esant tam tikru personažu. Šiuo atveju mergaitėms labiau būdinga turėti įsivaizduojamą draugą, tuo tarpu berniukai - patys įsivaizduoja esą personažais arba pasirenka žaislą, kuriam suteikia įvairias galias ir jį suasmenina.
Vaikai kuriamomis fantazijomis įveikia savo baimes: mergaitės tam dažniausiai naudoja lėles, kurioms reikia pagalbos, berniukai – tampa tuo personažu ar daiktu, kurio jie bijo arba tampa to personažo užkariautojais.
Taigi fantazijos žaidimai tenkina skirtingus berniukų ir mergaičių poreikius. Kaip tėvai turėtų elgtis su vaiko įsivaizduojamu draugu?
Neišsigąskite ir nekritikuokite vaiko už tai, kad jo gyvenime yra įsivaizduojamas draugas;
Bandykite rasti vaiko fantazijas ribas, t. y. iš pradžių parodykite suprantantys vaiko poreikį turėti įsivaizduojamą draugą, paskui ieškokite alternatyvaus sprendimo (pvz., jei vaikas turi likti namuose dėl sunkiai sergančio įsivaizduojamo draugo, galima pasiūlyti jam sukurti kitą, kuris rūpintųsi sergančiuoju).
Savigarbos ugdymas
Pagrindas vaiko savigarbai yra saugumo jausmas, kuris susiformuoja dar kūdikystėje. Saugumą garantuoja tėvai, kai atitinkamai rūpinasi kūdikio fiziologiniais ir emociniais poreikiais. Vaiko savigarbos jausmas dažnai susijęs su suaugusiųjų, ypač tėvų, požiūriu į patį vaiką, jo elgesį ir darbus.
Mažiems vaikams svarbu leisti būti savarankiškiems tiek, kiek tai nekelia grėsmės jų saugumui. Žinoma, galima padėti vaikui įveikti sunkumus: pirkti batus, kurie neturi batraiščių (kol vaikas dar nemoka užsirišti), duoti vaikui kėdutę, ant kurios užsilipęs jis pasieks čiaupą ir galės praustis ar išsiplaus indus.
Šeimoje, auginančioje vaikus, svarbu turėti keletą taisyklių, kurių laikosi ir tėvai ir to paties reikalaujama iš vaikų. Šiuo atveju svarbiausia nuoseklumas ir pastovumas. Žinodamas, kad šeimos taisyklės yra tvirtos, vaikas jaučiasi kur kas saugiau.
Užduotys ir darbai, kuriuos atlieka vaikas turi atitikti jo amžių ir gebėjimus. Be to, vaikui turi būti suteikta galimybė ir klysti; jis mokosi eidamas bandymų ir klaidų keliu.
Vaikas gali mokytis ir iš suaugusiųjų: jei jie pripažįsta savo padarytas klaidas, vaikui irgi lengviau pripažinti savąsias. Jei jis suklydo, ar ką nors netyčia padarė netinkamai, tiesiog reikėtų skatinti jį sutvarkyti savo veiklos pasekmes.
Padrąsinimai ir paskatinimai
Ypač patartina tėvams kasdien rasti laiko, kuris bus skiriamas tik vaikui: žaisti kartu jo pasiūlytą žaidimą, kartu atlikti namų ruošos darbus, skaityti jam knygeles, kartu eiti pasivaikščioti. Tokiose situacijose vaikas jaučiasi svarbus, ir tai ugdo jo savigarbą.
Bendraujant su vaiku, reikia rodyti jam pagarbą: kalbant žiūrėti jam į akis, atidžiai išklausyti ir dalyvauti bendrame pokalbyje, pripažįstant ir įvardijant jo emocijas (pvz., žinau, kad tau liūdna, dėl to, kad šiandien nevažiuosime į zoologijos sodą ir pan.), nuraminti, jei vaikas yra išsigandęs ar pasimetęs.
Tėvai, bendraudami su vaiku, dažniausiai turėtų jį padrąsinti ir skatinti. Tokie tėvų padrąsinimai rodo vaikui, kad yra tikima jo gebėjimais įveikti užduotis, paskatinimas reiškia, kad vaiko veikla yra palaikoma, jai pritariama. Ir padrąsinimai, ir paskatinimai turi būti aiškūs bei konkretūs (pvz., kaip džiugu, kad susitvarkei žaislus).
Nereikia persistengti giriant, ypač jei pagyrimas yra ne poelgių, o paties vaiko asmens įvertinimas (pvz., koks tu geras vaikas), nes vaikas gali pradėti jaustis geras tik tada, kai ką nors tinkamai atlieka. Be to, tėvai kaskart turėtų sakyti ir savo elgesiu pastoviai rodyti, kad vaiką myli.
Kas žeidžia vaiko savigarbą?
- Draudimai ir nuvertinimai: „Esi tam per mažas“, „Nelįsk“ ir pan.;
- Fizinis ir psichologinis smurtavimas: papurtymai, tampymai už rankos, stumdymai, gąsdinimai, įžeidinėjimai, erzinimas, pravardžiavimas;
- Lepinimas, ribų nebuvimas, perdėta globa;
- Vaiko asmenybės nepriėmimas: vaiko poreikių, jausmų nepripažinimas. Be to, nuolatinis vaiko buvimas tėvų lūkesčių, norų išpildymo objektu.
Šis, trijų dalių straipsnių ciklas buvo paremtas „Vaikų sveikatos enciklopedija“, kurią parašė platus būrys lietuvių autorių bei išleido „Šviesos leidykla“. Rekomenduojame!
Akvilina Vaičiūnienė
