Artūras su savo vaiko mama Petra susipažino Čekijoje, ten jie kurį laiką ir gyveno. Dabar jis laisvai kalba čekiškai ir su Petra bendrauja jos gimtąja kalba. Vėliau gyvenimas pasisuko taip, kad jie persikėlė į Vilnių ir čia gyvena jau trejus metus. Čia gimė ir jų dukra, kurią jie dabar kartu prižiūri. Petra dirba namuose, ji kuria drabužius ir piešia animacinius filmukus. Artūras – biologas, jis dirba vienoje farmacijos įmonėje.
„Man teko daug domėtis, kas iš mūsų gali išeiti vaiko priežiūros atsotogų, nes mes nevedę ir reikėjo pripažinti tėvystę. Čia toks įdomus dalykas tiems, kurie oficialiai nesusituokę, kai po vaiko gimimo tenka eiti pas notarą pasirašyti dokumentų, kad vaikas mano. Tada dar buvo daug reikalų, kai reikėjo vaiką užregistruoti Čekijoje, nes vaikas gauna dvigubą pilietybę iki 18 metų. Kai viską užregistravau, gavau mėnesio tėvystės atostogas, po jų dar tris mėnesius dirbau, tačiau Petrai vienai su vaiku buvo sunku, tada intensyviai domėjausi, ar galiu išeiti vaiko priežiūros atostogų metams arba dviems – pasirodė, kad galiu. Taigi, užpildžiau reikiamus dokumentus ir išėjau tėvystės atostogų, ir labai džiaugiuosi“, – greitakalbe žodžius beria Artūras.
Papasakok daugiau, kaip vyko tevystės pripažinimo procedūros?
Po gimdymo gauni lapelį, kuriame užrašyti motina ir tėvas, tačiau tas popiergalis nieko nereiškia. Toliau reikia eiti į notarų biurą ir atlikti tėvystės pripažinimą, o tada jau galima eiti į metrikacijos biurą, kur išrašo gimimo liudijimą. Dar buvo problemų dėl Petros leidimo gyventi Lietuvoje, nes mes vėlgi – nesusituokę ir ten viskas kitaip. Galiausiai teko susigalvoti absurdišką priežastį, kad mūsų vaikas neva yra Petros giminaitė, pas kurią Petra nori atvažiuoti. Žodžiu, reikėjo išgyventi įvairių nesąmonių (juokiasi).
Nenorėjote tuoktis?
Tų vedybų mes nenorime ne dėl to, kad esame iš principo prieš vedybas, o dėl jų organizavimo sudėtingumo ir, aišku, dėl didžiulių finansų, kuriuos tam reikėtų skirti. Petros visi artimieji gyvena Čekijoje, mano – Lietuvoje, kiek kainuotų juos visus čia atgabenti? Na, mes tikrai ne iš tų išprotėjusių žmonių, kurie vestuvėms leidžia didžiules sumas ar ima paskolas.
Mes svarstome vis tik apie kuklias ir jaukias vestuves, kažkur gamtoje pasikepti šašlykų, pasiplaukioti su valtimi, pasikviesti tik pačius artimiausius žmones. Norime, kad šventė būtų mums, o ne aplinkiniams. Norint viską gražiai suorganizuoti reikia laiko, o mes jo dar turime į valias ir niekur neskubame. Šiaip ar taip mes esame šeima, mes gyvename kaip šeima. Ir labiau susituokti nei esame dabar, kai mus sieja vaikas, – tikrai negalim. Iš esmės ta civilinė santuoka labiau reikalinga dėl vaiko reikalų.
Lietuvoje nėra įteisinta partnerystė, tačiau, panašu, kad tai būtų sprendimas šeimoms, kurios nenori tradiciškai tuoktis.
Taip, tai būtų labai gera išeitis šeimoms, nes turint vaikų prireikia to popieriaus, jo reikia dėl įvairių socialinių reikalų. Aš esu idėjiškai prieš santuoką bažnyčioje, nesu tikintis. Petra taip pat netikinti ir jos dauguma giminaičių nėra religingi. O ta civilinė santuoka Lietuvoje kaip prievolė, nes be jos tavęs nelaiko šeima.
Ar dalyvavai gimdyme?
Mano vienas giminaitis yra sakęs, kad vyrui nėra ką veikti šalia moters gimdymo metu, bet aš su tuo labai nesutinku. Kiekvienas vyras privalo dalyvauti gimdyme – juk gimsta tavo vaikas, kaip gali būti kitaip? Be to, gali būti komplikacijų, tavo partnerė netgi gali numirti. Tai kaip gali nedalyvauti?
Be to, man teko gimdymo metu vertėjauti, reikėjo Petrą palaikyti, jai labai skaudėjo, nes skatino gimdymą. O galiausiai pačiam gale Petra jau nelabai suprato, kas ką sako, tokia lyg afekto būsenoje buvo. Labiausiai bijojau, kad jie abiems kas nenutiktų, kad viskas būtų gerai, o kai baigėsi gimdymas ir ašarą nubraukiau. Po to, kai jau viskas buvo tvarkoj, išėjau parūkyti ir jaučiausi taip lyg kas kalną nuo mano pečių būtų nuėmęs. Aišku, daktarai būtų susitvarkę, tačiau negi savo žmones paliksi kažkokiems svetimiems.
Pas mus net nebuvo svarstymų dėl dalyvavimo gimdyme. Man keista, kai vyrai nedalyvauja gimdyme ir paskui jau tik pamato mamą su vaiku lyg jį iš parduotuvės būtų nusipirkusi ir atsinešusi, o jis niekur nedalyvavo ir nematė, kaip į pasaulį atėjo mažylis.
Išėjai vaiko priežiūros atostogų, kaip reagavo bendradarbiai?
Šiaip dalis jų skatino mane išeiti vaiko priežiūros atostogų, reakcijos buvo teigiamos, nes mano visi bendradarbiai jauni. Daugiau nerimo man kėlė tai, kad vadovas žinojo, jog Petra ir taip namie, o aš einu atostogų, nes noriu jai padėti, tad baiminausi, kad jis gali užpykti. Maniau, kad grįžus po mėnesio mane atleis. Buvo visokių minčių ir baimių.
Kaip su Petra dalinatės vaiko priežiūra?
Petra daugiau atlieka buities darbų, o aš daugiau dienos metu būnu su vaiku, nešioju, einu pasivaikščioti, keičiu sauskelnes, pamaitinu, bet maistą gamina Petra. Tik krūtim nemoku maitinti, kažkaip nesiseka labai (juokiasi). Ai, tiesa, aš visada vaiką migdau, bet Petra keliasi su ja ryte.
Petra: jis ją nešioja ir supuoja ant rankų, tuo metu groja muzika, ir ji taip priprato prie tokio migdymo ritualo, kad jei ir labai nori miego – vis tiek laukia, kol ateis tėtis ir padarys jiems abiems įprastą miego ritualą.
Dažnai kalbama apie mamos ir vaiko ypatingą ryšį, ar jautiesi lygiavertis?
Manau, kad apie tą ryšį kalbama dėl maitinimo krūtimi, nes to nepakeisi, tačiau toms šeimoms, kurios maitina mišinukais, vargu, ar tai galioja. Dabar aš su vaiku laisvai prabūčiau visą dieną vienas, anksčiau, kai buvo mažesnė, reikėjo maitinti krūtimi.
Be to, kitas dalykas, kad mūsų vaikas labai verkdavo pirmais mėnesiais. Ji tiek rėkdavo, kad visa parausdavo ir net išsiriesdavo, tad vienai Petrai būdavo labai sunku su ja. Vėliau, kai po kelių mėnesių išėjau vaiko priežiūros atostogų, man tekdavo vaiką nuolat nešioti, kad ji būtų ramesnė. Tad jei būčiau vienišas tėvas – garantuotai būtų nuvažiavęs stogas, tačiau jei ir Petra būtų buvusi visą laiką viena – baisu pagalvoti, kas būtų iš jos likę. O šiaip nuo to laiko, kai vaikas tapo ramesnis ir valgo ne tik mamos maistą – laisvai galiu susitvarkyti pats. Vaikas badu nenumirs ir su tėčiu.
Apskritai, manau, būtų labai sveika, kad pirmą dalį vaiko priežiūros atostogų pabūtų mama, o vėliau apsikeistų ir vaiką prižiūrėtų tėtis. Kodėl sakau, kad pirma mama? Nes esu šalininkas maitinimo krūtimi, bet jei tai neįmanoma, tada jau kita kalba.
Ar teko susidurti su supermamytėmis?
Skaitom supermama forumą, nes būna kartais labai baisu ir nežinai, ką daryti. Pavyzdžiui, kai pirmus kartus mes maudėme vaiką, ji šiek tiek paspringo vandeniu, o mums taip baisu pasidarė, kad bėgom skaityti, ką tokiu atveju daryti. Paskui prisiskaitai visokių baisybių, kad trys vaikai nuo to numirė, tada vartaisi lovoje ir negali užmigt dėl streso. Tai labai gerai turėti draugų, kurie turi vaikų ir gali patarti bei nuraminti, nes internetas pilnas visokiausių baisybių ir tie jauni tėvai visko bijo.
Suprantu, kad klausi apie tas supermamas, iš kurių šaiposi internete, – tai jos man juokingos ir tiek. Asmeniškai tokių mamų nepažįstu, tad negaliu komentuoti.
Petra: supermamos kelia man didžiulį stresą! Jos feisbuke moko kitus kaip gyventi ir aiškina, kaip elgtis, nuolat su kažkuo konkuruoja. Jos tuo savo nepamatuotu jauduliu dėl niekų kelia stresą kitiems.
Visuomenėje labai daug kalbama apie mamas ir vaikus. Kaip manai, ar tėvo vaidmuo nuvertinamas?
Tėvo vaidmuo yra labai didelis. Šiaip abu tėvai yra vienodai svarbūs, o svarbesnis gali būti tas, kuris labiau rūpinasi. Dažniausiai tai būna mama. Kita vertus, nuo dvejų metų vaikai eina į darželius, tad tuo metu šalia nebūna nei tėčio, nei mamos, tada svarbiausia auklė (juokiasi).
O jei Petra dirbtų ne tik laisvalaikiu, kaip tada spręstumėte, kam eiti atostogų? Kas uždirba daugiau?
Ne, į darbą eitų tas, kurio darbas smagesnis. Pavyzdžiui, jei Petra ir uždirbtų mažiau nei aš, tačiau užsiimtų savo mylima veikla, – aš tikrai eičiau vaiko priežiūros atostogų.
Esi labai šiuolaikiškas žmogus. Būna tokių, kurie mano, kad turėtum jautį namo partempti, kol Petra vaikus prižiūri
Realiai aš vis tiek tą jautį dabar parnešu, bet buvo toks laikas, kai gyvenome Čekijoje, tada dar nebuvo vaiko, mes su Petra gyvenome dviese. Ji dirbo, aš laikinai neturėjau darbo, bet man visai patiko tas kurtizaniškas vaidmuo – eidavau pasivaikščioti, vakarais užeidavau vyno ir laukdavau grįžtančios Petros. Leidi sau dienas nerūpestingi, o draugė pinigų atneša, kas gali būti geriau? (juokiasi)
Lietuvoje vis dar yra žmonių, kurie mano, kad vyras šeimos galva, kelia diskusijas.
Čia jau yra klišės. Žmonės šiaip būna submisyvūs arba vadovaujantys ir tai nuo lyties nepriklauso. Kita vertus, patys žmonės tuos vaidmenis skatina: jei vyras daug dirba ir uždirba, šalia jo dažniausiai būna moteris, kuri niekada nesuprastų vyro, kuris uždirba mažai. Taigi, jei išsirenki moterį, kuriai reikia kailinių, brangių dovanų ir stengiesi jai būti pora, tai natūralu, kad atitinkamai ir elgiesi. Mūsų požiūris, kuria mūsų pasaulį.
Aš niekada nebuvau seksistas, nes augau šeimoje, kur mama turėjo labai stiprią nuomonę įvairiais klausimais ir užaugau suprasdamas, kad visada reikia skaitytis su antros pusės nuomone. Beje, mane supa ir kitokie žmonės. Vienas mano bičiulis, jam dabar 40 metų, irgi išėjo vaiko priežiūros atostogų, kiti draugai taip pat blaiviai mąstantys. Dauguma jų tikrai nemano, kad gyvenimo tikslas yra pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaiką.
Vaikai nėra gyvenimo tikslas?
Aš, kaip biologas, galiu pasakyti, kad jei tavo noras susilaukti vaikų yra dėl tikslo pratęsti giminę – tai tu tik pratęsi giminę. Ir tavo vaikai tik pratęs giminę, bet kas iš to? Nieko. Nes jie nieko prasmingo savo asmeniniame gyvenime daugiau nenuveikia, neįgyvendina kitų tikslų, nemąsto daugiau apie gyvenimo prasmę. Tad tikriausiai vien vaikas nėra gyvenimo prasmė.
