Apie televizijos poveikį vaikų sveikatai visuomenėje diskutuojama jau apie 60 metų – maždaug tiek, kiek egzistuoja pati televizija.
Mokslininkai, medikai, pedagogai, psichologai visame pasaulyje atliko tūkstančius tyrimų, kurių rezultatai didžiąja dauguma atvejų įrodė neigiamą besaikio televizijos žiūrėjimo poveikį žmonėms, ypač mažiems vaikams.
Lietuvoje auga tik antroji „tikra“ televizijos žiūrovų karta, tačiau negailestingoji statistika byloja, kad beveik visi esame televizijos vaikai, o šios priklausomybės sukeliamos problemos tampa vis aštresnės.
Nesu užkietėjusi televizijos priešė ir nesirengiu skelbti karo jos gerbėjams, tik noriu pakviesti kartu pasvarstyti: kada televizija mūsų vaikams galėtų būti gerąja mama – mokančia, ugdančia, džiuginančia, ir kaip ji pavirsta į piktąją pamotę – gąsdinančią ir žalojančią?
Kaip tėvams susigaudyti, kada, kiek ir kaip savo vaikams duoti tų patrauklių ir viliojančių „TV saldainiukų“ ir kuo juos pakeisti, siekiant išvengti nepageidaujamo šalutinio poveikio?
Kaip paaiškinti savo susiraukusiai atžalai, kad televizoriaus žiūrėjimas - ne pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Ir, iš viso, nuo ko pradėti?
Kad mūsų pastangos nenueitų „šuniui ant uodegos“, pirmiausiai pradėkime nuo savęs ir prisiminkime savo pačių televizoriaus žiūrėjimo įpročius.
Žiūrite TV visuomet, kai turite laisvo laiko, kai valgote arba kai kalbatės su savo vaiku? Žiūrite ir tada, kai laida jums nepatinka? Paliekate įjungtą televizorių, netgi tuomet, kai jo nežiūrite? Jeigu į daugelį klausimų atsakėte „taip“, esate priklausomi nuo televizoriaus, o savo elgesiu rodote vaikui, kad šis yra būtina ir nepakeičiama kasdienio gyvenimo dalis.
Jeigu patys nesate priklausomi nuo televizoriaus, tuomet vertėtų savęs paklausti:
Kokias TV žiūrėjimo taisykles nustatau savo vaikams? Ar žinau, kokias laidas ir kiek ilgai mano vaikai žiūri? Ko šios laidos moko mano vaiką, ar jose pateikiama informacija sutampa su mano patirtimi, vertybėmis, ir kaip mano vaikas ją suprato?
Kaip vaikai pakliūna į TV spąstus?
Augančiam vaikui yra svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Vedinas įgimto smalsumo, jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nėra išsiugdęs gebėjimo analizuoti ir atsirinkti, kas svarbu, o kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Be to vaikas turi begalę laiko.
Jam nereikia eiti į darbą, rūpintis šeima, netgi savimi nereikia rūpintis, nes tai už jį padaro tėvai. Vienintelis rūpestis – ką veikti. Viskas taip greitai atsibosta. Žaislai ir aktyvi veikla įdomūs, kai šalia yra žaidimų draugas, be to tam reikia įdėti pastangų, būti aktyviam. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo puiki išeitis. Jis visuomet šalia, yra patrauklus, suteikiantis begalę informacijos, jį žiūrėti nereikia jokių pastangų. Televizorius nepasakys: „Neturiu laiko, man jau reikia bėgti į darbą.“
Be to, ekrane vaizduojama realybė kartais būna kur kas patrauklesnė, nei ta, kurioje gyvena vaikas. Mokslininkai pastebėjo, kad žiūrint televizorių jau po 30 sek. žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti letarginės alfa bangos, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas.
Beta bangų, reikalingų budrumui ir mąstymui, gerokai sumažėja. Patenkame į savotišką hipnotinę būseną, todėl žiūrime televizorių netgi tada, kai nieko įdomaus jis nerodo. Taip televizorius tampa spąstais – viliojančiais, įtraukiančiais ir nepaleidžiančiais.
Televizija – piktoji pamotė
Jei auginate vaikus, turbūt sutiksite, jog tai nelengvas ir labai atsakingas užsiėmimas. Kasdien tenka spręsti begalę problemų, kurių dauguma – buitinės. Kaip nuvesti vaiką į darželį, ką išvirti pietums, laiku pakeisti sauskelnes, apsilankyti pas gydytoją, ir, aišku, tas nuolatinis mažylio klausimas: „Ką man veikti?“
Be viso šito, dar turime kalnus asmeninių problemų, rūpesčių, norų, išgyvenimų, su kuriais reikia kasdien tvarkytis. Žinoma, dažnai viskam pritrūksta laiko.
Tuomet ieškome, kas mus pakeistų, pabūtų su vaiku, kol tvarkysime savo reikalus ar tiesiog ilsėsimės. Čia ir vėl mums į pagalbą ateina televizorius. Jis visuomet šalia, jo nereikia prašyti: „Pažiūrėk mano sūnų kol aš būsiu užsiėmęs“, ir jis tau niekada neatsakys: „O, ne, aš turiu kitų planų...“
Na, o vaikas dažniausiai mielai priima tokį mamos pakaitalą, nurimsta, ir problema, atrodo, lengvai išspręsta. Tai sukelia norą pasinaudoti „televizine aukle“ ir kitą kartą, ir dar kitą. Svarbių priežasčių atsiranda kasdien. Ir štai mūsų vaikas ir televizorius neišskiriami draugai. Mažylis jau pats reikalauja televizoriaus, kitkas jam neįdomu.
Nepastebimai prie televizoriaus praleidžiamas laikas ilgėja, pakeisdamas vaikui bendravimą su tėvais ir bendraamžiais, aktyvius žaidimus gryname ore ar vaizduotę lavinančią kūrybinę veiklą, pakeisdamas realų gyvenimą į spalvotą, bet netikrą pasaką.
Tačiau tai dar ne viskas. Kartais užsiėmę kasdieniniais rūpesčiais tėvai nepastebi, kokią informaciją apie pasaulį iš tikrųjų gauna jų vaikas ir kaip jis tą informaciją supranta.
Visi norime, kad mūsų atžalos užaugtų sveikomis, savarankiškomis ir savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, ir nesusimąstome, kad televizija gali tapti ta piktąja pamote, stabdančia ir žalojančia sveiką vaiko vystymąsi. Kaip tai nutinka?
Televizijos poveikis vaiko sveikatai
Štai ką apie besaikį televizoriaus žiūrėjimą mano gydytojai, psichologai ir pedagogai.
Poveikis smegenų vystymuisi
Amerikos pediatrų asociacija rekomenduoja neleisti žiūrėti televizoriaus mažesniems nei 2 metų vaikams, nes tai gali neigiamai veikti jų smegenų vystymąsi, kas atsiliepia vyresniame amžiuje: tai prastesni pasiekimai mokykloje, miego sutrikimai, hiperaktyvus ir destruktyvus elgesys.
Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Mokslų daktaro F. J. Zimmermano JAV atlikti ilgalaikiai tyrimai parodė, jog televizoriaus žiūrėjimas iki 3 metų neigiamai paveikė vaikų intelektą, tačiau 3-6 m. vaikams šis poveikis nebuvo pastebėtas, o kai kuriais atvejais netgi buvo teigiamas.
Yra mokslininkų, kurie TV žiūrėjimo būseną vertina kaip „atvirą pasąmonę“: žiūrėdami TV, mes suvokiame informaciją, tačiau esame mažiau arba visai nepajėgūs jos vertinti kritiškai. Tyrimais įrodyta, kad daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairysis tuo tarpu silpsta – pastebimas ženklus žodinio kūrybingumo sumažėjimas.
Pedagogė-psichologė J. Isdebska savo knygoje „Šeima, vaikas, televizija“ rašo, kad nesaikingas televizoriaus žiūrėjimas naikina gebėjimą mąstyti, stabdo protinį vystymąsi, slopina kalbos naudojimą, vaizduotę.
Vaikai tampa nervingi, atsiranda įvairių baimių. O JAV Harvardo universitete atlikti tyrimai atskleidė, kad vaikų, dažnai žiūrinčių televizorių, loginis mąstymas būna prasčiau išlavintas, vaizduotė skurdesnė, palyginti su nežiūrinčiųjų.
Poveikis socialiniam vystymuisi
Pakeisdama realų bendravimą su tėvais ir bendraamžiais televizija neigiamai veikia vaiko bendravimo įgūdžių raidą, iškreipia socialinių vaidmenų suvokimą. Stebėdami smurto scenas vaikai vis dažniau agresyviai elgiasi ir kasdieniniame gyvenime.
Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad yra aiškus prievartos aktų žiūrėjimo per TV ir vaikų agresijos ryšys. Smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir smurtinio elgesio mėgdžiojimo.
Be to, jaunuolius domina tik matomas vaizdas, jie dar nesugeba analizuoti, įsigilinti į stebimo elgesio priežastis ir pasekmes.
Vaikai, sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose, beveik visais atvejais prisipažino, kad tai buvo matę per televizorių. Didžiosios Britanijos mokslininkai praneša, kad paaugliai, žiūrintys televizorių daugiau kaip 4 val. per dieną, buvo linkę nusikalsti, vartoti alkoholį ir narkotikus, atsiriboti nuo visuomenės labiau nei kiti jų bendraamžiai.
JAV psichologo E. Damersteino teigimu, bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, kuris taip padėtų ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip įvairių smurto vaizdų – muštynių, žudynių – rodymas.
Švedų psichologė Inga Seneson, ilgą laiką stebėjusi 200 vaikų nuo 6 iki 16 metų amžiaus, teigia, kad vaikai, įpratę žiūrėti siaubo filmus, detektyvus, yra agresyvesni negu jų bendraamžiai: vis sudėtingesni tampa mažųjų santykiai su tėvais, draugais, mokytojais. Vaikai vis labiau linkę į nepaaiškinamą pyktį, priešiškumą, įtūžį, neapykantą sau ir kitiems.
Poveikis sveikatai
Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas neigiamai veikia ne tik psichinę, bet ir fizinę vaiko sveikatą. Žiūrėdami reklamas vaikai gauna daug vienpusiškos informacijos apie mitybą, dėl to formuojasi nesveiki valgymo įpročiai ir su tuo susijusios antsvorio, virškinimo problemos.
Antsvoris atsiranda ir dėl to, kad vaikas didesnę laiko dalį būna pasyvus, o žiūrėdamas įdomų filmą nekontroliuojamai kemša į save viską, kas papuola, nejausdamas nei alkio, nei sotumo jausmo. Taip sutrikdomi naturalūs organizmo ritmai ir formuojasi žalingi valgymo įpročiai.
Be to, žiūrint televizorių, organizmo medžiagų apykaita sulėtėja, taigi sudeginama mažiau kalorijų nei tiesiog sėdint ir nieko neveikiant, teigia Mičigano universiteto mokslininkai. Gydytojai okulistai įspėja, kad nuo gimimo iki 10-12 metų auga regos organai, sparčiai formuojasi atskiros regos funkcijos.
Todėl besaikis televizoriaus žiūrėjimas gali lemti vaiko regos sutrikimus. Panašiai, ilgalaikis sėdėjimas prie televizoriaus riboja vaiko fizinį aktyvumą, todėl susilpnėja jo raumenys, stabdoma judesių raida, smegenys gauna mažiau deguonies, o vaikai auga pasyvūs, irzlūs ir fiziškai silpni.
Psichologė Aušra Šūmakarienė
