Būna, kad net ir paaugę, 8 - 10 metų vaikai, nepaklūsta arba sukelia nedidelę isteriją tiesiog dėl to, kad tądien kažkas nepasisekė, vaikas pavargo, gal prastai jaučiasi. Dėl vaiko neklusnumo atsirandančio tik kartkartėmis nereikia nerimauti - juk ir jūs iš lovos kartais ne ta koja išlipat, ar ne? O ką daryti, jeigu paaugusiam vaikui nebeegzistuoja jokie autoritetai? Jeigu jis neklauso nei tėvų, nei mokytojų? Jei atsikalbinėjimas jau tapo kasdienišku dalyku?
Visų pirma, tai reikia sunerimti maksimaliai anksti, pereinamieji etapai būna, tačiau tikrai ne tokie, kad tiesiog nebeatpažintumėte savo atžalos. Nereikėtų imti ieškoti kaltų, tačiau atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kur galėtų būti klaidos visada yra naudinga. Neretai tėvai mano, kad vaikas elgtis teisingai, jeigu bus viskuo aprūpintas, turės pakankamai žaislų, drabužių, vyks į keliones, lankys puikią mokyklą. Tiesa ta, kad tuomet vaikas pasimeta ir mano, kad visos gaunamos gėrybės yra norma, tad ilgainiui jis ims reikalauti dar daugiau, o negavęs norimo žaislo supyks - ir tai normalu, kodėl mama visada nupirkdavo, o dabar nenuperka, bloga mama, o kam man reikia būti geram?
Privalote įskiepyti atsakomybę už savo veiksmus ir socialinius įgūdžius, tad vos prasidėjus problemoms (o ir joms jau įsisenėjus taip pat, tiesiog bus jau sudėtingiau) reikėtų susėsti su vaiku ir susitarti dėl vaiko pareigų - kambarių tvarkymas, šiukšlių nešimas, šuns vedžiojimas, kita pagalba tėveliams paprašius. Iškart verta ir pasikalbėti apie pasekmės, kurios laukia vaikui neatlikus pareigų - trumpesnis laikas kieme su draugais, jokių nakvynių pas bendraklasius, namų areštas. Numatykite ir tikslias bausmes - neišvedei šuns, neatlikai pareigos, vadinasi, po mokyklos liksi namuose ir tvarkysi savo kambarį, neatlikai namų darbų, vadinasi, tris dienas negalėsi žiūrėti televizoriaus.
Taip pat susitarkite ir dėl bendravimo taisyklių - kasdien reikia pasikalbėti su mama arba tėčiu, kalbantis su suaugusiuoju reikia jam žiūrėti į akis, kuomet sakomos pastabos reikia reaguoti, pasakyti „gerai, suprantu, girdėjau, ką pasakei“, o ne atklausyti akis į žemę nudelbus. Tėvelių „ne“ taip pat yra atsakymas, kurį reikia priimti, o jeigu nepritari, tai gali pasakyti, kodėl nepritari, tačiau pyktis neigiamo atsakymo nepakeis. Kiekvienas tėvelių prašymas padėti namų ruošoje ar sėstis prie pamokų turi būti daromas tuoj pat. Privaloma visada atsiklausti leidimo ir pasakyti, kur ir su kuo eini. Būtina suprasti savo pareigas, o jų neatlikus sąžiningai įvykdyti „bausmę“, kaip ir rašyta aukščiau, dėl bausmių turite tartis iš anksto - ar tai papildomi darbai namie, ar pramogų apribojimai.
Susitarus dėl taisyklių privalote vaikui iš anksto paaiškinti, kad dabar bus taip, kad nei jo ašaros, nei isterijos, nei atsikalbinėjimai situacijos nepakeis, o jo neklusnumas ir nemandagumas tiesiog prikaups jam daugiau bausmių, kurias teks įvykdyti.
Probleminių vaikų auklėjimo taisyklės nėra labai sudėtingos - anaiptol, turite suformuoti labai aiškias pareigas, turite susitarti, kas jūsų namuose laikoma prasižengimu ir kokios to pasekmės, o sunkiausia dalis yra sistemingumas ir jūsų tvirtybė - vienas jūsų nusileidimas vaikui yra du žingsniai atgal... Taisykles galėsite švelninti tik tuomet, kai pamatysite vaiko elgesio pokyčius, tuomet ir jam bus aišku, kad jo pastangos geriau elgtis, klausyti tėvų apsimoka, kad tuomet ir jo labiau klausoma, jam daugiau leidžiama.
