Vaikai – gyvenimo gėlės, mūsų turtas, ateitis, stimulas gyventi, bet pasitaiko atvejų, kai motina, padovanojusi gyvybę kūdikiui, pati ją iš jo ir atima. Lietuvoje 2010 metais užregistruotas vienas naujagimio nužudymo atvejis, 2009 metais – 3, o 2008 – 2. Naujagimiai randami konteineriuose tarp visų atliekų ir šiukšlių... Kokie gali būti tokio elgesio motyvai?
Nestabili psichinė būklė ar racionalus problemos pašalinimas?
Evelina Pagounis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja, patikino, kad sunku nupiešti psichologinį motinos–žudikės portretą. „ Priežasčių būna įvairių, tačiau dauguma jų būna susijusios su psichologine moters būsena. Savaime suprantama, kad sveika ir mąstanti moteris niekuomet nepakels rankos prieš savo kūdikį“ , – teigė pašnekovė.
Psichologas Mykolas Valainis paaiškino, kad tai aiškus psichologinis sutrikimas, nes ryžtis nužudyti tai, kas yra tavo kūnas ir kraujas, gali tik asociali psichiškai nestabili asmenybė.
Tačiau psichoterapeutas Olegas Lapinas paprieštaravo nuomonei apie psichinius sutrikimus. Anot jo, čia slypi problema su gyvybingumu – moteris nėra energinga, nesidžiaugia gyvenimu, nesijaučia sėkminga, todėl nori atsikratyti vaiko, kuris tarsi perims jos kančias ir nesėkmę.
Taip pat pašnekovas pridūrė, kad psichologinio moters, galinčios nužudyti savo vaiką, portreto nenustatysi niekaip. „ Tai lygiai taip pat neapibrėžiama, kaip ir žudiko portretas. Nes žmogžudystė neturi sąryšio su žmogaus charakteriu. Kūdikio nužudymas – tai veiksmas, kuris atliekamas jį „ nužmoginant“. „ Nužmoginti“ gali bet kokio intelekto, bet kokių pajamų ar tikėjimo žmogus. Žiaurų veiksmą gali atlikti net žmogus, nepalaikantis žiaurumo.“
„ Sveiko proto moteris negali taip pasielgti. Sveiko proto moteris, sulaukusi vaiko, turi kitų galimybių – atiduoti kūdikį įvaikinimui, palikti gyvybės langeliuose. Nužudymas – už bet kokio sveiko proto ribos“ , – tvirtino M. Valainis.
Tačiau O. Lapinas tikino, kad moters pasiryžimas nužudyti savo kūdikį yra sąmoningas veiksmas – tai nėra epilepsijos priepuolis ar lunatizmo atvejis, ji daro viską paslapčia, nes žino, kad jai nebus daroma jokių nuolaidų, kai viskas bus atskleista, ji negalės gintis, kad jai aptemo protas.
Situacija gali atrodyti maždaug taip: moteris pražiopsojo aborto darymuisi tinkamą laiką, gimė vaikas, ji tikėjosi, kad vaiko tėvas jai padės auginti, bet taip neatsitiko. Tuomet moteris ir imasi veiksmų. M. Valainio teigimu, vaiko nužudymas, tai tarsi simboliškas vyro, kuris tavęs nemyli, nužudymas: „Moteriai nepavyksta nukreipti neapykantos į tą reikšmingą žmogų, todėl atsiranda išraiška į vaiką“ .
„Moteris kratosi vaiko, kuris jau yra pasiruošęs būti auginamas. Jai tai tarsi papildoma problema, todėl ji ima tą vaiką traktuoti kaip savo kūno dalį ir elgiasi su juo taip, kaip su kūno dalimi, pūliniu, augliu. Ji nežiūri į vaiką kaip į atskirą asmenį, žiūri, kaip į problemą, kurios žūtbūt reikia atsikratyti“ , – paaiškina O. Lapinas.
Žudo be sąžinės graužaties
Psichologas paaiškino, kad tokia reakcija atsiranda, kai po nėštumo moteris nejaučia motiniškos meilės savo vaikui: „ Jos pačios sprendimas jai atrodo praktiškas, o kas bus po to, negalvoja. Tos motinos, kurios turi bent lašelį sąžinės, jaučiasi prislėgtos, graužiasi, pasineria į depresiją, tačiau pasitaiko ir tokių, kurios sako „ atsikračiau problemos, nieko čia baisaus“ , – pasakojo O. Lapinas.
Kaip žinia, karo metais nužudymai buvo įteisinti. Jie taikomi ir atliekant mirties bausmę. O. Lapinas patikino, kad nužudymai niekada nebuvo tokie baisūs, kad žmonės susilaikytų nuo jų: „ Žudant savo vaiką, neveikia jokia teisinė sistema, kad tai yra tavo vaikas, nei moralinė – kokį siaubą aš darau? Veikia praktinis protas. Moterų smerkimas už abortus ar savo naujagimių žudymus – tėra visuomenės vertinimas. Žudikas neturi jausmo, kad jis peržengia ribą. Taip pat ir kareivis nesijaučia žmogžudžiu, kai nužudo priešą.“
Psichologo teigimu, priskyrus ką tik gimusiam vaikui žmogaus statusą, nužudyti būtų ypač sunku. Tačiau žmogaus psichika yra tokia gudri, kad bet kokį veiksmą „ įformina“ taip, kad galima būtų jį atlikti.
Policijos atstovės E. Pagounis teigimu, motyvų nužudyti vaiką gali būti įvairių: tiek finansinė padėtis, negalėjimas išlaikyti vaiko, tiek nuolatinio ir ilgalaikio girtavimo sukeltos pasekmės.
Išoriniai veiksniai veikia ne taip stipriai
Paklaustas apie manipuliaciją ir išorinius veiksnius, O. Lapinas nesutiko, kad kažkas kitas gali turėti įtakos moters sprendimui nužudyti. „ Jei moteris sako, kad nužudė dėl to, kad vyras liepė, ji greičiau naudojasi tuo, kaip romantiniu pasiteisinimu. Bet praktiškai sunkiai įsivaizduoju, kad moteris nužudytų, pati to nenorėdama“ .
M. Valainio manymu, kad ir koks stiprus būtų manipuliatorius iš šalies, moteris pati turi išgyventi stiprų vidinį konfliktą tarp to, kas jai yra liepiama, ir to, ką kalba jos vidinis balsas. „ Jei moteris leidžia jai diktuoti tokias nežmoniškas sąlygas – tai asmeninio nebrandumo požymis“ , – konstatavo pašnekovas.
Socialinė padėtis turi tam tikros įtakos sprendimų priėmimui. Pinigų turintys žmonės problemas sprendžia kitaip – „ civilizuotais“ būdais: įvaikinimu arba, galų gale, abortu. Asocialumas visada lydimas papildomomis problemomis – neužtikrintumu, ar galės auginti vaiką, ar turės rytoj lėšų.
„ Pasiturintis žmogus maždaug žino savo galimybes, planuoja jas, ruošiasi. Asocialioje šeimoje vaikai dažniausiai atsiranda neplanuotai ir asocialiai asmenybei nėra taip svarbu, ką pasakys kiti. Pasiturintis bando išsaugoti savo reputaciją, galvoja apie tai, kaip viskas atrodys iš šalies“ , – pasakojo psichoterapeutas. Vidurinė klasė iš spaudos, knygų pasisemia supratimo apie gyvybės brangumą, todėl šios klasės atstovai rečiau įvykdo žmogžudystę.
Paklaustas, ar pasiryžimas atsikratyti savo vaiko, gali būti susijęs su pogimdyvine depresija, O. Lapinas suabejojo: „Depresija susijusi su pasyvumu, todėl tokie aktyvūs, žiaurūs veiksmai tokioje būsenoje atliekami retai“ .
Čia pat pašnekovas prisiminė XIX amžiaus pabaigos – XX pradžios tendenciją, kai jaunos auklės žudydavo kūdikius. „ Moterys samdydavo merginas, kad jos sėdėtų prie lopšio. Auklės neatlaikydavo nuolatinio riksmo ir uždusindavo tuos vaikus, kartais net padegdavo namus ir pabėgdavo“ .
Anot psichoterapeuto, ta neapykanta atsiranda pirmomis dienomis, kurios yra didžiausias išbandymas motinoms. Vaikas nuolat verkia, atima daug jėgų, miego, tačiau motina negali to išreikšti žodžiais – ji viską laiko savyje, kaip ir tos minėtosios auklės–žudikės, kurios negalėjo išsilieti darbe ir kaupdavo neapykantą dienų dienomis, o vėliau vykdė žiaurius aktus.
Kaip išvengti?
M. Valainis patikino, kad psichologo konsultacijos gali padėti moterims, kurios turi „ blogų“ minčių dėl savo kūdikių, tačiau psichologas jokiais būdais nėra manipuliatorius: „ Psichologinis pokalbis gali padėti moteriai, įspraustai į kampą, susidėlioti taškus, vertybes, pagalvoti, apsvarstyti visas galimas išeitis. Psichologas padeda ne pakeisti sprendimą, o padaryti teisingą pasirinkimą“ .
O. Lapino nuomone, šią problemą reikėtų pradėti spręsti nuo atsakingesnio požiūrio į lytinius santykius ir pastojimą formavimo. Atsakingumas, atsargumas, tinkama kontracepcija, atsakingesnis partnerio pasirinkimas, savęs vertinimas – pagrindiniai veiksniai, galintys padėti išvengti „ nepageidajamų“ kūdikių gimimo, o juo labiau naujagimių nužudymo atvejų.
