Kasmet į Šiaulių ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos skyrių patenka 17–23 vaikai, ypač sunkiai apsinuodiję alkoholiu, dažnai – komos būklės. Medikų pagalbos dažniausiai prireikia ne tiems vaikams, kurie nuolat vartoja alkoholį, o tiems, kurie jo paragavo pirmą kartą ir, nežinodami poveikio, padaugino. Ką daryti, kaip elgtis tėvams, jei vaikas grįžo namo išgėręs? Psichologai sako, kad pykti ant paauglio už eksperimentą – naivu. Susirūpinti reikėtų, jei vaikas išgėrinėja reguliariai.
Mušdami girtą vaiką, tėvai prisidaro daugiau bėdos
Kai vaikas namo grįžta išgėręs alkoholio, tėvų reakcija būna įvairi. Vieni su vaiku kalba draugiškai, kiti moralizuoja, treti šaukia, o įniršio apakinti tėvai net smurtauja. Prieš porą savaičių Pakruojo rajono policija pradėjo tirti įvykį dėl nepilnamečio alkoholio vartojimo ir konflikto su mama. Nukentėjęs 13-metis komos būsenos dėl apsinuodijimo alkoholiu pateko į Šiaulių moters ir vaiko klinikos reanimaciją.
Paauglys buvo vangus ir sunkiai kalbėdamas prisipažino, kad išgėrė per daug alkoholio šokiuose. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė jo mama, kuri, pirminiais duomenimis, už alkoholio vartojimą sūnui ranka trenkė per veidą ir pargriovė ant žemės.
13-metis po medikų priežiūros ir lašelinių kurso išleistas namo. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo arba fizinio skausmo sukėlimo. Tai reiškia, kad jei paaiškės, jog mama mušė vaiką, jai gali būti skirta bausmė ir už vaiko nepriežiūrą, ir už jo mušimą.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Eugenijus Takuševičius sako, kad atvejų, kai tėvai smūgiais auklėja vaikus, nėra daug. Kas ketvirtį mieste būna 1–2 vaikai, kurie nukentėjo nuo gimdytojų.
E. Takuševičiaus teigimu, smurtu auklėti vaiką, net jei esi sukrėstas tuo, kad nepilnametis girtas – prastas pasirinkimas. Kviesti policijos pareigūnus girtam vaikui – taip pat, nes tai tik pablogins asmeninį ryšį su vaiku.
Už fizinio skausmo sukėlimą vaikui tėvai baudžiami bausmėmis nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo dvejiems metams. Už tai, kad vaikas grįžo namo girtas, tėvus teismas pirmą kartą baudžia įspėjimu, antrą kartą – bauda iki 400 Lt.
Policiją visada informuoja medikai, jei vaikas apsinuodijo alkoholiu ir dėl to pateko į ligoninę. E. Takuševičius sako, kad dažniausiai šie vaikai – ne nuolatiniai išgėrinėtojai. Jie alkoholio paragavo pirmą kartą ir, nežinodami poveikio, padaugino, apsinuodijo. Šie vaikai nebūtinai iš socialinės rizikos šeimų – jie auga ir normaliose, ir geromis laikomose šeimose. Nepaisant socialinio statuso, tėvams už tėvų valdžios nepanaudojimą teismas skiria bausmę.
„Žinoma, kad nusikaltimus padaro daugiau tokių asmenų, kurie yra apsvaigę nuo alkoholio. Blaivus vaikas nei kelio ženklų lankstytų, nei tualetų vartytų. Policininkų darbas – pažeidėją sulaikyti ir nubausti. Pokalbiams skirti socialiniai darbuotojai“, – sakė pareigūnas.
Kaip mokytojas gali nepajusti, kad vaikas gyvena įsitempęs?
Laima Žiedienė, Šiaulių rajono pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė, sako, kad atvejų, kai tėvai kreipiasi patarimo ir pagalbos į specialistus dėl vaikų išgėrinėjimų – vienetai. Tėvai vengia kreiptis į specialistus baimindamiesi, kad po tokio žingsnio jų namus nuolat lankys vaikų teisių gynėjai ir socialiniai darbuotojai. Kitas dalykas, dėl kurio bijoma prašyti pagalbos – tėvai bus apkaltinti, kad neprižiūri savo vaikų, ir blogiausiu atveju – vaikai bus atimti, o asocialios šeimos neteks pašalpų.
„Konfidencialumą mes garantuojame, tėvai gali drąsiai ateiti pasitarti, kaip kalbėtis su vaiku ir ką daryti. Mes dirbame su šeima, nepranešdami apie ją mokyklai, dirbame konfidencialiai. Pavėlavus problemą spręsti, kai neblaivus vaikas jau ima daryti nusikaltimus, informacija nebebūna konfidenciali. Apie tai sužino visi – mokykla, policija, vaikų teisių gynėjai. Tarnyba pranešimų iš mokyklų apie girtaujančius vaikus nėra gavusi nė vieno. Jei toks atvejis būtų, jį reiktų pavadinti jau kriziniu, mat visi apie girtaujantį vaiką jau žino“, – sako pašnekovė.
Pasak L. Žiedienės, jei tėvų ryšys su vaiku stiprus, sulaukę patarimų ir paramos tarnyboje, jie patys gebės kalbėtis su vaiku ir bėdas įveikti. Vis dėlto alkoholį vartoja daugiausiai tie vaikai, kurių šeimose svaigalai yra dažnas svečias. Anot tarnybos direktorės, vaikai geria dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – nežinojimas, smalsumas, nesuvokimas to, ką daro. Kita priežastis – vaikų baimės, neurastenija, patyčios.
„Vaikų savivertė labai žema, jie gyvena jausdami įtampą. Tyrimai rodo, kad kas trečias vaikas nepasitiki savimi dėl sunkių ugdymo programų, sudėtingų tarpusavio santykių. Žmonių tarpusavio santykiai šalti, vaikai sunkiai pakelia patyčias ir smurtą“, – sako pašnekovė.
Kokia išeitis? L. Žiedienė sako, kad pedagogai, tėvai ne visada moka kalbėtis su vaikais. Nėra sistemos, modelio, kaip prieiti prie vaiko. Sėkmės galima pasiekti tėvams labai glaudžiai bendradarbiaujant su mokytojais. Dažnai tėvai ir mokytojai bendrauja tik epizodiškai ir tokio bendravimo priežastis – negatyvizmas. Mokytojas kritikuoja vaiką viešai ar per daug, todėl tėvai ima vengti bendravimo su mokytoju.
„Pedagogams neretai trūksta ir psichologinių žinių. Į tarnybą ateina mokytojai ir ima kalbėti apie vaiką taip, tarsi jis būtų iš kažkur „iškritęs“, tarsi būtų ne jų klasės vaikas, tarsi būtų praeivis. Juk mes nesame praeiviai. Mokyklose vaiko elgesį svarsto Vaiko gerovės komisijos. Pirmiausia reikia su vaiku pasikalbėti asmeniškai. Išsikalbėti, būti vaiko advokatu. Niekas šiandien nenori būti vaiko advokatu, jo apginti. Vaikas pamatomas tik tada, kai ima nusikalsti“, – sako L. Žiedienė.
Tarnybos direktorė įsitikinusi, kad vaikas turi sulaukti profesionalios pagalbos. „Vaiką reikia pakylėti į viršų, kad jis būtų laimingas. Saviugdos, savišvietos neretai trūksta ir tėvams, ir pedagogams. Kaip mokytojas gali nepajusti, kad vaikas gyvena įsitempęs? Mokytojas pajunta, bet nežino, kaip padėti. Svarbus ir subtilumas – yra dalykų, kurių aplinkiniai neturi sužinoti“, – komentuoja L. Žiedienė.
Bausti už eksperimentą – naivu
Psichologas Arūnas Norkus sako, kad mažam vaikui galima kiek nori kartų sakyti, kad nekištų pirštuko prie liepsnos, nes nudegs ir bus „popa“, bet kol vaikas pats nepabandys, tol nesupras ir nesisaugos. Lygiai taip paaugliai – jie turi viską gyvenime pabandyti, kad žinotų pasekmes. Taip pat ir alkoholio vartojimo.
„Prisiminkim, juk visi mes – be jokios išimties – kažkada paauglystėje buvom išgėrę ir netgi pasigėrę, beveik visi ir cigaretės dūmo paragavom. Turbūt visiems ir namuose, ir mokykloje ne kartą buvo sakyta, kad alkoholis ir tabakas – negeri dalykai. Todėl naivu būtų tikėtis, kad mūsų paauglystėn įšokę vaikai niekada negrįš namo išgėrę alaus ar kažko stipresnio, kad niekada nekvepės cigaretės dūmu ir niekada nenusikeiks“, – komentuoja psichologas.
A. Norkaus teigimu, dar naiviau būtų už tai ant jų pykti ir juos bausti. Bausti už bandymą, už eksperimentą. Galbūt nevykusį, bet vis tiek – eksperimentą. Galbūt verčiau kitą dieną po to pirmojo karto, kai vaikas išsimiegos, pasikalbėti su juo ir paklausti, ar jam patiko, kaip jautėsi, kaip jis mano atrodęs kitų akyse, paaiškinti, kodėl jam pynėsi liežuvis, svyravo eisena, kodėl jis pernelyg garsiai kalbėjo ir kodėl po to jį pykino.
„Jei kalbėsim nemoralizuodami, neišjuokdami, nežemindami vaiko, o parodydami supratimą, toks pokalbis bus labai efektyvus. O mušimas – jis visada buvo, yra ir bus tik smurtas, neišvengiamai iššaukiantis grįžtamąsias reakcijas. Tokios vaikus mušančios mamos ir tėčiai turėtų susimąstyti, kaip jaustųsi ir ką norėtų kitiems padaryti, jei kiekvieną kartą išgėrus taurę šampano ar bokalą alaus, juos pačius kas nors gerai priluptų“, – sako pašnekovas.
Visai kas kita yra tada, kai nepilnamečiai pradeda reguliariai išgėrinėti, negrįžti namo, kai į jų gyvenimą ateina mūsų visuomenės gėrimo kultūra. Tai ženklas, kad kažkur auklėdami vaiką tėvai padarė klaidą, kad kažkur kažko nepamatė, nesukontroliavo arba netgi patys rodė ne visiškai tinkamą pavyzdį.
„Nereikia bijoti vaiko kontroliuoti: kaip rodo tyrimai, didžioji paauglių dalis to tikisi ir pasąmoningai siekia. Nes kontrolė – tai ženklas, kad paauglys tėvams rūpi, kad jie nėra abejingi jam ir jo gyvenimui. Paauglystė – abejonių metas ir dažnas paauglys, permąstydamas savo santykius su tėvais, kaskart užduoda sau klausimą: ar jie tikrai mane myli. Tikrai prasminga ne tik žodžiais, bet ir veiksmais tai parodyti“, – sako psichologas.
