Specialistai pripažįsta, jog kartais įprotis čiulpti nykštį nerodo jokios problemos. Tai nėra nepasitikėjimo požymis, o tiesiog įprotis, panašus į suaugusiųjų rūkymą. Jei vaikas susijaudinęs, tai jį nuramina. Jei jam liūdna, toks įprotis – galimybė kažkuo užsiimti.
Būdamas vienuolikos metų, Rytis vis dar tebečiulpė nykštį, bet niekuomet to nedarydavo mokykloje ar draugų namuose. Tačiau kaskart, kai jis apie kažką užsigalvodavo namuose, pavyzdžiui, žiūrėdamas televizorių, nykštys neišvengiamai atsidurdavo burnoje. Vakarais užmigdavo su nykščiu burnoje.
Ryčio mama nerimavo įsivaizduodama, kaip jos sūnus studijuos universitete ir tebečiulps nykštį. Tačiau berniukas šio įpročio atsikratė prieš šeštąją klasę. Rytis pats priėmė tokį sprendimą, ir jam tai pavyko, palaikant tėvams.
Jei jūsų vaikui nėra penkerių metų, geriausia nekreipti į tai dėmesio. Jei vaikas nykštį čiulpia tik retkarčiais, ir tai akivaizdžiai netrukdo dantų augimui, nėra žaizdų ant pirštų, tuomet nėra būtinybės kištis. Problemų gali iškilti, kai vaikas energingai tebečiulpia nykštį sukakus penkeriems metams. Vaikui gali kilti pavojus susigadinti dantis (vadinamasis "zuikio sąkandis"), subjauroti pirštus ir įnešti infekciją į panages.
Įprotis čiulpti nykštį gali turėti įtakos santykiams su aplinkiniais vaikui pradėjus eiti į mokyklą ar vaikų darželį. Psichologų nuomone, vaikas, mokykloje čiulpiantis pirštą, gali tapti bendraklasių pajuokų ir išdaigų objektu.
Patarimai, padėsiantys atsikratyti šio įpročio
Nebebarkite jo
Nepriklausomai nuo to, kiek metų jūsų vaikui, neprikaišiokite jam šio įpročio. Nebebarkite vaiko dėl nykščio čiulpimo, jei iki šiol taip darėte. Nekalbėkite apie žalingą įprotį, jei vaikas pirmas apie tai nepaklaus. Ypač svarbu netraukti pirštų iš burnos per jėgą. Kartais jūs, tiesiog nekreipdami dėmesio į piršo čiulpimą, galite padėti vaikui atsikratyti šio įpročio. Jei tai nepavyko, bent jau nedarykite vaiko dėl to nelaimingu.
Atkreipkite dėmesį į vaiko signalus
Jeigu jums norisi palengva atpratinti vaiką nuo šio įpročio, atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta aplink kaskart, kai vaikas įsikiša nykštį į burną. Jei vaikas pirštą čiulpia automatiškai, kai yra pavargęs, išalkęs ar jam liūdna, padėkite jam šiuos jausmus išsakyti žodžiais ir ieško
kite kitokių problemos sprendimų. Tarkim, jūs galite vaikui pasakyti: "Tau, tikriausiai, liūdna?" ir po to bandyti vaiką sudominti knyga ar žaislu.
Atsisakykite minkštų pagalbininkų
Kartais įprotis čiulpti pirštą ir tuo pat metu glausti prie savęs švelnų apklotą ar pliušinį meškiuką yra glaudžiai susiję. Jei vaikas dieną su savimi nešiojasi minkštą daiktą, tai gali tapti pirštų kišimo į burną priežastimi. Susitarkite, kad apklotas ir pliušinis meškiukas dieną liks miegamajame, ir piršto čiulpimas už miegamojo ribų gali liautis.
Teisingai pasirinkite laiką
Jei manote, kad atėjo metas jūsų vaikui atsikratyti žalingo įpročio, pasirinkite laiką, kai šeimyninis gyvenimas santykinai ramus. Jums, tikriausiai, nieko nepavyks pasiekti, jei šeimoje vyksta skyrybos, kažkas numirė ar sunkiai susirgo. Atidėkite tai vėlesniam laikui, kai viskas vėl nurims.
Suraskite vaikui priežastį atsikratyti šio įpročio
Jei manote, kad jūsų vaikui metas liautis čiulpus pirštą todėl, kad kiti vaikai iš jo juoksis, kai jis pradės eiti į darželį, - paaiškinkite tai vaikui. Jis supras, kad nedera čiulpti pirštą kitų vaikų akivaizdoje. Taip pat jūs, gydytojas pediatras ar odontologas galite pasakyti, kad nuo piršto laikymo burnoje suges dantukai. Gali prireikti atviro pokalbio, kad įtikintumėte vaiką, jog atsikratyti šio įpročio reikia dėl jo paties.
Susivienykite kovai su pripratimu
Po to, kai jūsų vaikas pareiškė norą atsikratyti įpročio čiulpti nykštį, kartu su juo apsvarstykite problemos sprendimo būdus. Tokiu atveju vaikui nesusidarys įspūdis, jog to nori tėvai, bet kad taip bus geriau jam pačiam.
Išsirinkite datą
Įpročio atsisakymo momentą susiekite su kokiu nors įvykiu vaiko gyvenime, pvz., vaikų darželio lankymo pradžia, Naujaisiais metais ar vasaros atostogų pradžia. Po to susėskite ir nubraižykite spalvotą schemą, kurioje žymėsite, kiek valandų ar dienų vaikas susilaikė nuo piršto čiulpimo. Tai suteiks vaikui įvykių kontrolės pojūtį, jis galės stebėti savo pažangą.
Apdovanokite už pasiekimus
Į savo schemą įtraukite nedideles premijas ar dovanėles, kad vaikas galėtų mėgautis savo jėgomis atsikratomo įpročio. Tai veikia kaip paskatinimas. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną, kai vaikas susilaikė nuo piršto čiulpimo, duokite vaikui po žvaigždutę. Iš anksto susitarkite, kiek jis turi surinkti žvaigždučių, kad jos galėtų būti iškeistos į naują žaislą.
Žaiskite "nuo taško prie taško"
Šis žaidimas ne tik suteiks motyvaciją visam procesui, bet ir įvykių kontrolės pojūtį. Pradėkite nuo to, kad žurnale surasite daikto, kurio nori jūsų vaikas, paveiksliuką. Uždėkite ant jo popieriaus lapą ir nupieškite daikto kontūrus taškeliais. Pakabinkite šį lapą matomoje vaiko kambario vietoje. Vaikas, sugebėjęs susilaikyti nuo piršto kišimo į burną visą dieną, turės teisę sujungti du paveikslėlio taškus. Kai visi taškai bus sujungti, vaikas gaus dovaną, matomą popieriaus lape. Jei bus dienų, kai vaikas negalės susilaikyti nuo piršto čiulpimo, vaikas negalės sujungti dviejų taškų linija, tačiau nieko nepraras. Jis ir toliau kontroliuos situaciją.
Išmokite perspėti
Atsisakant šio įpročio sunkiausia tai, jog vaikas pats nepajunta, kaip pirštas atsiduria jo burnoje. Jums reikia perspėti vaiką, jog jo pirštas artėja prie burnos. Aptarkite tai su vaiku ir sugalvokite, kas galėtų vaikui priminti apie jo veiksmus. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti pleistru apklijuotas nykštys. Jei to nepakanka, užlašinkite ant jo acto. Jo skonis vaikui primins apie jo ketinimus atsisakyti savo įpročio. Jei vaikas pirštą čiulpia miegodamas, įsikišti pirštą į burną jam nesukliudys net ir tvarstis ant piršto. Vietoj jo vaikas gali užsimauti pirštines.
Tačiau įsitikinkite, kad vaikas į tai nežiūri kaip į bausmę. Vaikas turi suprasti, jog tėvai jo neverčia, bet padeda atsikratyti įpročio. Girkite vaiką
Reikia vertinti vaiko pastangas bandant atsikratyti įkyraus įpročio. Piršto čiulpimas – įprotis, atrodęs vaikui labai malonus. Jo atsisakymas vaikui sukelia netekties, tuštumos jausmą. Panašiai jaučiasi suaugusieji, metantys rūkyti. Būkite kantrūs savo vaikui, dažniau jį padrąsinkite ir palaikykite.
Atminkite, jog, net vaikui ir atsikračius savo įpročio, artimiausias keletą savaičių išliks šio įpročio atsinaujinimo pavojus. Norint to išvengti, jūsų vaikui prireiks nemažai pastangų. Po pirmo mėnesio noras kišti pirštą į burną ims mažėti.
