„Mokytoja iškvietė mane į mokyklą dėl agresyvaus mano aštuonmečio sūnaus elgesio su bendraamžiais. Mane tai labai nustebino, nes namuose vaikas nebūna piktas. Ką daryti?“ – teiraujasi Sofija iš Kauno r.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Apie vaikų agresiją, agresyvius vaikus sunku kalbėti be vidinio nerimo ir kaltės. Ar mes patys neturime tos vaikiškos bėdos? Ar mumyse maža agresijos? Ar suaugusiųjų pasaulis nėra nuožmus? Sudėtinga patarti Sofijai, ką daryti, lengviau pasakyti, ko nedaryti, – nebausti sūnaus ir negriežti danties ant mokytojos. Tai verčia pagalvoti ramiai apsvarstyti dvilypio sūnaus elgesio priežastis.
Kartą girdėjau, kaip parduotuvėje keturmetis pyplys angelo veideliu tikino mamą, kad plastmasiniai pistoletai niekam tikę, ir kaulijo metalinio: mat tokiu „gali priešui per galvą trenkti ir nelūžta“. Mamos veidą iškreipė išgąstis: vaje, kas gi dedasi toje vaiko galvelėje?
Kita vertus, ar vaikiški pistoletai ir vis rusenantys šen ten pasaulyje rusenantys nuožmaus karo židiniai nėra susiję? O tos sulaužytos kiemo sūpynės, išluptas ir suniokotas vietinio autobuso stotelės stulpas – ar tai neprimena tarptautinio terorizmo, su kuriuo bergždžiai kovojama? Kai pro langą pamačiau, kaip paaugliai benamę besibarančią senutę apmėtė gniūžtėmis, išėjau į kiemą, nusiteikusi juos „ramiai sudrausminti“. Įžūliausiai, mano nuostabai, atsikalbinėjo mergaitės, ir aš nejučia, pati to tenorėdama, ėmiau joms grasinti... Agresija prieš agresiją – joks laimėjimas. O susidūrę su savo vaiko agresyvumu, dažniausiai visiškai pasimetame. Mama puola ašaroti ir bartis, tėtis nejučia griebiasi diržo tarsi skęstantys šiaudo... Net jei susiturime ir nepritaikome beviltiško metodo „agresija prieš agresiją“, vis tiek stengiamės rasti kaltų ir taip atsigriebti. Kalti kompiuteriniai žaidimai! Kalta kiemo kompanija! O gal mokykla, toji švietimo sistemos podukra, sugadino gerą mano vaiką?
Vis dėlto agresyvumo pamokas vaikas pirmiausia gauna namuose. Ir nebūtinai paragavęs tėvo diržo ar gavęs pylos iš mamos. Jei berniukas namuose mato, kaip tėvas skriaudžia mamą, klasėje jis panašiai elgsis su mergaitėmis. Tokiam kalti į galvą, kad mergaites dera ne stumdyti, o praleisti, – tik žirniai į sieną. Jei vaiko mama griežia dantį ant kaimynų arba jei tėvas nesutaria su gimine, ir jos susiėjimai pasibaigia kivirču, tai – irgi agresijos pamokos, negebėjimas taikiai spręsti konfliktų.
Pasitaiko, kad vaikas, kuris namuose būna „šilkinis“, mokykloje tampa nevaldomu. Taip nutinka tada, kai namuose jis negali išlieti pykčio, nes dėl to yra baudžiamas, tada jis gali siautėti mokykloje. Arba jei vaikui griežtai prisakyta globoti mažąjį broliuką ar sesytę, užuot pažaidus su bendraamžiais, tokia „auklė per prievartą“ taip pat gali atsigriebti mokykloje agresyviu elgesiu. Mokykla yra platesnis socialinis laukas, kur vaikas, nors namuose ir „šilkinis“, gali parodyti slepiamus ragus. Ir vargšai pedagogai, dažniausia moterys, turi spręsti neįveikiamą uždavinį – kaip sutramdyti pikčiurną ir ruošti jį konkuruoti agresyviame pasaulyje.
Sofija, siūlau nepamiršti, kad žmogui agresyvumas yra įgimtas, ir tik kultūra pajėgi pažaboti jame žvėrį. Visi, net ir savi, vaikai yra vanagai, o angelėliais gali būti tik mums matant. Svarbu išmokyti sūnų išlieti agresiją deramu, taikiu būdu. Tam ypač tinka ir sportiniai žaidimai, šachmatai.
