Ar esate buvę gyvūnų prieglaudoje? Jei esate jautresnės sielos, šis reginys gali Jus pravirkdyti ir dar bus dienų, kai prisiminsite nuskriaustų, gailiom akim žiūrinčių, iš nevilties miaukiančių padarėlių veidukus... Ar pastebite analogiją su žmonių pasauliu?
Kai kurie vaikai savo šeimose niekada negaus tiek meilės ir džiaugsmo, kiek gauna šypsenomis ir gerais pažymiais pasipuošę jų bendraamžiai. Jie patiria maisto, meilės, rūpesčio, džiaugsmo ir teisingumo trūkumą. Ar jaučiatės kalti, kai netyčia įmetate skėtį į balą? Tikimės, kad ne... O šie vaikai neturi tvirto stogo, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo lietaus, griaustinio ir supančių žmonių pykčio. Vaikai iš asocialių šeimų pasaulį mums galėtų aprašyti kitais aspektais, nei jų draugai, kuriems netrūksta dovanų, rūpesčio, dėmesio ir emociškai šiltos namų atmosferos.
Kas lydi jų kasdienybę? Šokoladu glaistyti varškės sūreliai, fizinis, emocinis ir seksualinis smurtas. Ar labai Jus stebina, kad šie vaikai keikiasi dažniau, nei jų bendraklasiai?... Mūsų tai nebestebina. Įsivaizduokite save panašioje situacijoje. Šių vaikų pavyzdys gali mus nemažai išmokyti, geriau įvertinti, kiek daug iš tiesų turime, o kiek dar galime duoti... Kartais mintijame, ko gi negauname iš savo šeimų, kiek nedaug laiko kartu tepraleidžiame, kiek mažai nuotraukų turime albume, o kada gi paskutinį kartą nuoširdžiai dalijomės mintimis?
Ar galime pabandyti įsivaizduoti, kad yra vaikų, kurie nesupranta žodžių „gera šeima“ taip, kaip suprantame juos mes? Galime tai laikyti filosofiniu klausimu, tačiau jų atsakymai į klausimą „kokia šeima yra gera?“ gali priversti susimąstyti ne vieną širdį. Ar visuomenė supranta juos, jų jausmus, poreikius, tikrąsias socialinių normų neatitinkančio elgesio priežastis? Jie sutinka nemažai žmonių, kurie į jų elgesį reaguoja barimu, pamokymais, gėdinimu, nesupratimu, kaltinimu ir žeminimu. „Kaip jūs taip galit? Išvis sąžinės neturite“, „Gėda girdėti iš mergaitės lūpų“, „Kuo gi tu užaugsi, vaikeli, jei jau šiandien taip šneki?“... Ar visuomenės problemų pažeisti vaikai sulaukia pakankamai palaikymo socialinėje aplinkoje? Lengva pasmerkti, sunku suprasti... Ar turime teisę juos peikti ir gėdinti, kai niekuo neprisidedame prie jų gerovės? Ar pakankamai padovanojome nuskriaustiesiems, kad galėtume svaidytis piktais žodžiais jų atžvilgiu? Liūdna, tikriausiai neduodame pakankamai...
Pabandykime įsivaizduoti, kokios emocijos ir jausmai turi lankyti vaiką, kuris neretai namuose bijo ir nerimauja, o atėjęs į dienos centrą sulaukia piktų praeinančių žmonių komentarų... Gyvenimas jau yra jį nuvylęs, pamiršęs ir nuskriaudęs, o visuomenės narių reakcijos gali stumti nevilties keliu ir toliau. Socialinį teisingumą kuriame mes su Jumis, kiekvieną dieną, pasirinkdami požiūrį, žodžius ir elgesį. Turime teisę ir dvasinę laisvę rinktis atsakingai... Už vaikų augimą atsakingi ne tik tėvai, o ir visa visuomenė. Paprasta šypsena praeinant pro šalį gali padovanoti daugiau, nei aroganciją atspindintys žodžiai „na, kaip jūs taip galite? Tokie maži, gėda visuomenei!..“ Pamirškime stereotipus ir iliuzijas... Susiduriame su šiurkščia, nuo saulės spindulių besislepiančia tikrove. Išmokime nustoti neigti, problemos egzistuoja, kiek galime, padėkime jas spręsti drauge.
Vaikų ir jaunimo dienos centre „Mūsų nameliai“ tyrėme vaikų emocinę būseną. Dalyvavo x vaikai, jų amžius c-y metų. Atsakymus surinkome interviu metodu. Vaikų emocinis atvirumas skiriasi, vieni apie jausmus kalbėjo atvirai ir paprastai, kiti jausmus slėpė po keliomis kaukėmis. Slapukai nėra turėję pakankamai gerų ir patikimų kontaktų su suaugusiais žmonėmis, jų pasitikėjimas žmonėmis ir bendravimas yra pažeisti. Dėl šios ir kitų priežasčių socialiai nuskriaustiems vaikams reikalingas ypatingas visuomenės dėmesys, supratimas ir rūpestis.
Dienos centre dirba savanorė pagal Europos Sąjungos programą Csilla Malomvölgyi. Paklausėme jos nuomonės apie vaikų emocinę būseną. Pasak filologijos išsilavinimą turinčios merginos, vaikai yra nuoširdūs, nebijo parodyti jausmų, pasidalinti mintimis. Kartais jie nesupranta, kad jų žodžiai gali įskaudinti kitus, jiems trūksta žinių apie žmones ir pasaulį. Kartais juos lanko pyktis. Jie nori atrodyti stiprūs, šiems vaikams sudėtingiau toleruoti taip vadinamą silpnumą. Galbūt dėl to jie nemoka priimti kitų žmonių jautrumo, klausia savanorė...
Kai jie mėgsta žmogų, parodo pozityvius jausmus, skiria dėmesį žmogui, atsiskleidžia įvairus jų jausmų spektras. Savanorės Csilla įspūdžiu, vaikai iš asocialių šeimų yra kaip ir kiti vaikai, tačiau sunkiau pažinti jų vidinį pasaulį, jie mažiau pasitiki. Žmogui, kuriuo pasitiki, jie atviri.
Straipsnio pabaigoje pateikiame kiekybinius duomenis apie vaikus, kuriuos nustatėme naudodami galių ir sunkumų klausimyną. Į vaikų vidinį pasaulį galime pažvelgti keliais būdais, gilinantis į jų žodžius, ir naudojant kompetentingų žmonių sukurtas matavimo priemones vaikų ir paauglių sunkumų bei stipriųjų pusių tyrimui. Saugant vaikų duomenų konfidencialumą jų vardai pakeisti kitais. Tyrimas atliktas gavus tėvų sutikimus.
Pavydas draugams
Vaikai gali pavydėti draugams daugybės dalykų, baleto pamokų, katinų, žaislų, pažymių, pabandykite tęsti sąrašą. Dienos centro „Mūsų nameliai“ vaikai pasakoja, kad pavydi kitiems gerų drabužių, šukuosenos, kad draugai gauna daugiau pinigų iš tėvų, kad jų nemuša, Aistis pasakoja „būna, kažką blogo padarau, tai truputį muša“. Jūratė pasakoja, kad pavydi draugams, jog jiems mama gali padėti, kad jie turi ir tėtį ir mamą.
Radvilės kalba gynybiška, ji nekalba apie tėvų namus atvirai, užtikrintu balsu, kiek įžūliai žiūrėdama į akis sako „viską turiu“. Kiti tyrime dalyvavę vaikai kalbėdami apie pavydą vardina greitas mašinas, grožį, išmaniuosius telefonus, draugų svarbą. Pokalbiuose užsiminta ir apie emocinę šilumą, palaikymą, bendravimą, supratimą, drauge praleidžiamą laiką. Šiems vaikams trūksta ne tik pozityvaus tėvų dėmesio, taip pat ir pasitikėjimo žmonėmis bendrai. Įsivaizduokite, kad esate vaikas, ir šeimos nariai nuolat Jus nuvilia, pirmą, antrą, aštuoniasdešimtą kartą, pasitikite vėl ir vėl, kol imate nebesitikėti gero elgesio, apkabinimų ir paguodos, net kai byra ašaros... Veidą puošia tyli šypsena, iš pažiūros lyg ir atlaidi, o visgi slepianti nemažai nusivylimų ir dvasinio skausmo. „Sakykite ką norite, man jau visvien“...
Svajonių šeima
Jorūnė nori gyventi pas klasiokę, nes su ja ir jos mamyte gerai sutaria, o namuose laukia gyvenimu ir žmonėmis nusivylęs alkoholikas tėtis. Aistis svajoja gyventi normalioje šeimoje, tokioje, kur nebūtų nei pykčio, nei alkoholio vartojimo.Vaikas pasakoja, kad šeimoje geria ir tėvai ir seneliai. Jūratė pasakoja, kad artimieji yra tiek svarbūs, jog ji norėtų likti gyventi savo šeimoje, tik, va... mama galėtų būti kartu, tėčiui sunku daug pirkti, daug rūpintis, dirbti, stengtis. Jos mama priklausoma nuo narkotikų, ir tikriausiai jau niekada nebegalės suteikti taip reikalingos motiniškos šilumos ir rūpesčio. Radvilė tarsi negirdi klausimo, atsako formaliai „negalėčiau apibūdinti“ ir slepia jausmus po paslapties šydu. Akivaizdu, kad vaikas neturi entuziazmo analizuoti, mąstyti, ar paprastai atsakyti į klausimą, kyla nerimas ir apgailestavimai. Mantvydas norėtų gyventi turtingoje šeimoje, kurioje būtų geri santykiai, žmonės normaliai kalbėtųsi, suprastų, palaikytų, padėtų.
Aktorinių sugebėjimų turinti Marija norėtų gyventi geroje šeimoje, kurioje nebūtų pykčių, muštynių, artimieji būtų geri draugiški „ir viskas“. Ar daug žmogui reikia, kad būtų laimingas? Kęsgailė drąsiai atsako norinti gyventi savo šeimoje. Vaikams nėra paprasta garsiai pasakyti „mano šeimoje gyventi blogai“. Jie slepiasi, ginasi, naudojasi vaizduote ir kartais durys į jų sielos namus yra užvertos. Vaikai gali nesuprasti, kokiomis nepalankiomis sąlygomis jie gyvena, tačiau jų širdutės, kaip ir visų kitų vaikystę išgyvenančių žmogiškų būtybių, linkusios mylėti, prisirišti ir branginti. Sabina norėtų gyventi geriausioje, turtingiausioje, laimingiausioje šeimoje. Ji norėtų, kad šeimos aplinkoje ją išklausytų, nebaustų už tai, ko nepadarė, palaikytų, suprastų, būtų draugiški, nepaliktų, kai sunku... Šeima, filosofuoja ji, turėtų būti vieta, kur galima pasislėpti nuo pasaulio.
Vaikų atsakymuose nemažai paprastumo ir nuoširdumo. Galime iš jų pasimokyti nustoti kreipti dėmesį į „kas kur pastatė batus“, „pavalgė laiku ar ne laiku“ ir t.t. Patiriantys sudėtingas gyvenimo situacijas vaikai į klausimus apie šeimą gali atsakyti išmintingai, o tyliu balsu skambantys žodžiai, kuriuos lydi „kaltos“ šypsenos – priverčia susimąstyti.
Burtų migloje
Jorūnė pasakoja, jog norėtų kompiuterio, daug pinigų, naujos sekcijos, stalo, papuošalų, vaikino, kurį myli, suskurti šeimą, auginti 3 vaikus, 2 mergaites ir vieną berniuką. Tokios žmogiškos svajonės, ar ne tiesa? Apie ką svajojote Jūs vaikystėje? Liūdnu žvilgsniu žvelgiantis Aistis norėtų turėti plazminį televizorių, išmanųjį kompiuterį bei telefoną, gerą namą, 6 kambarių, gerą mašiną, ir turėti daug pinigų, pavyzdžiui, po 5000 į mėnesį. Vadovauti linkusi Jūratė atskleidžia, kad labiausiai ji norėtų, jog mama būtų šalia. Namuose ji nieko nekeistų, yra kur miegoti, pasirūpinta, tvarkinga, visada švaru. Radvilė norėtų šuniuko haski. Pasakoja, kad turi katiną, žuvytę, papūgą, tarsi namuose trūktų kažko svarbaus, ir būtų būtina juos užpildyti mažais mielais gyvūnėliais. Vėliau ji griežtai taria „nieko“, vaikas nenori nei kalbėti, nei gilintis į skaudžias temas. Mantvydas samanų spalvos megztiniu sako jog nekeistų nieko ir vis kartoja, kad artimieji labai svarbūs... Keli vaikai apsistoja ties dideliu namu ir išdidžiai kalba, kad daugiau jiems nereikią nieko. Atvirai šnekanti Sabina suteiktų žmonėms daugiau gerumo, proto, draugiškumo, laimės, paverstų juos gerai gyvenančiais.
Negatyvioji pusė
Jorūnė didelėmis akimis pasakoja, kad patyrė seksualinę ir fizinę prievartą, jog gali būti, kad nužudė jos mamą, o už šiuos nusikaltimus atsakingo patėvio laukia teismas. Aistis kalba, kad blogiausia yra bausmės, kai neleidžia žiūrėti televizoriaus, žaisti kompiuteriu. Fizinį smurtą prieš vaiką jis pavadina blogiausiu dalyku. Jūratė blizgančiomis akimis pasakoja, jog negeras dalykas yra tėčio gėrimas, ypatingai per šventes, tuomet tėtis „rėkauja, šūkauja, kabinėjasi dėl senų dalykų“. Mama išėjo, paliko, vartoja narkotikus...
Į pieną vaikams pildavo alkoholį, taip jie „nusiramindavo“. Mamos pusbrolis vagia, sėdi kalėjime, o mama, deja, vis dar priklausoma nuo narkotikų. Išdidžioji Radvilė sako, kad blogo nieko nenutiko, šiuo fasadu ji saugo vidinį pasaulį nuo turbūt jau ne kartą patirto nesupratingumo, grubumo, ji nerizikuoja atsiverti, nori pasirodyti stipri. Mantvydas pasakoja, kad buvo susilaužęs nosį, boksuodamasis, o buvo ir nuo medžio nukritęs. Dingo jo senelis, ir jie vis dar jo ieško... Marija užtikrintai atsako, kad blogo nenutiko nieko, ir tai rodo, kad vaikas saugo paslaptis, neatsiveria arba bijo užplūsiančių negatyvių emocijų. Kęsgailė problema įvardina draugių neapsisprendimą ir mėtymąsi, draugauti ar ne. Apie šeimą ji teištaria „nieko“, jos žodžius lydi išdidus žvilgsnis, ir mergina keičia temą. Sabinai nusibodo mamos barimas, kaltinimai už dalykus, kurių ji nėra padariusi.
Vaikų išskirtinumas
Pasak ramiosios Jorūnės, dienos centro vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei kiti. Aistis, kalbėdamas apie paauglišką vaikų maištingumą pažymi, kad mergaitės nemoka elgtis su suaugusiaisiais, o berniukai moka. Visgi kiek gali atsiveria ir berniukai ir mergaitės, o mergaitės yra emocingesnės. Pasak mokslininkų, mergaitės patiria daugiau emocinių problemų, tuo tarpu berniukai susiduria su elgesio sunkumais.
Kai kuriems vaikai šneka, jog visi vaikai yra vienodi ir lygūs. Radvilė dalinasi nuomone, kad dienos centro vaikai yra kultūringesni, draugiškesni ir linksmesni, lyginant su kitais. Šie įspūdžiai nekelia nuostabos, čia susirenkantys vaikai yra tarsi šeima, dalinasi paslaptimis ir jausmais, džiaugiasi ir verkia drauge. Sabina taip pat pasakoja, kad dienos centro vaikai šaunūs, o dalis jų būna tylūs, užsidarę. Jos žodžiais, „čia vaikai atviresni pasauliui ir žmonėms“.
Dėkingumas šeimai
Asocialiose šeimose taip pat kaip ir Jūsų vartojami žodžiai „ačiū“, „prašau“, „myliu“, „atsiprašau“. Juos taria patys vaikai, bei girdi kalbant šeimos narius bei mokykloje sutinkamus žmones.
Vaikai dėkingi savo šeimoms, nors jų namų aplinka ir nedžiugina... Jorūnė džiaugiasi, kad gali namuose padėti, kad gerai sutaria su dėde, dėdė padeda tėčiui ir paruošia jam maistą į darbą. Aistis, žiūrėdamas graudžiu žvilgsniu pasakoja, kad yra dėkingas už priežiūrą, aprengimą, leidimą praleisti laisvalaikį ne namuose, nakvoti pas draugus. Jūratė sako „ačiū“ šeimai už nuoširdumą, palaikymą, priežiūrą, meilę, gerumą, pagalbą. Ji pasakoja, kad šviesių akimirkų drauge su šeima pasigenda... „Gal ir gerai, kad žinau, koks būna tėtis, kai prisigeria, galiu išeiti pabūti pas krikšto mamą.“ Radvilė parodo drąsą prisipažindama, kad neturi už ką dėkoti šeimai. Nors gal ir yra, toliau samprotauja ji... „Kai tėtis per gimtadienį padovanojo 1000 Lt, tada galiu padėkoti“.
Mergaitė kritiškai vertina artimus žmones. Mantvydas pradeda nuo žodžio „nežinau“, ir tęsia, kad šeima rūpinasi, išverda valgyti. Marija sako esanti dėkinga, kad atsirado šiame pasaulyje, kad jos šeima yra gera „ir viskas“. Kęsgailė pasakoja, kad džiaugiasi, jog ją paruošia mokyklai, dovanoja dovanas, rūpinasi, kad smagu būti kartu. Sabinos žodžiais, „ačiū“ ji galėtų ištarti už tai, kad nuperka daiktų, kurie suteikia džiaugsmo, taip pat kelionių, šokolado, gėlių, duoda pinigų.
Mergaitė vertina džiaugsmą ir smagias akimirkas, jai labai patinka dovanos...
Dauguma vaikų nenorėtų gyventi kitoje šeimoje. Dalis jų turi abejonių, ilgiau pamąstę galbūt atsakytų kitaip... Tačiau šilti jausmai, prieraišumas, teigiami išgyvenimai, ištikimybė, geri lūkesčiai, taip pat ir rūpinimasis riša juos prie šeimų, kuriose gyvena, kad ir kas jose būtų nutikę. Nuostabu, koks gajus yra meilės jausmas, ir kaip stipriai gali būti branginami artimi žmonės...
Žodžiai Lietuvai
Paklausėme vaikų, ką jie norėtų pasakyti visai Lietuvai, jei turėtų galimybę. Jorūnė, žiūrėdama rimtu žvilgsniu, linki žmonėms palaikyti aplinkoje švarą, nesikeikti, neatstumti kitų vaikų, rūpintis aplinkiniais ir nepamiršti meilės. Aistis su šypsena linki žmonėms gerai gyventi, turėti daug pinigų, daryti gerus darbus ir taip toliau, jo balse girdėti geri norai. Jūratė, kurios mama kenčia nuo narkotinės priklausomybės, kalba, kad „Lietuva labai graži šalis, o gyventi čia gera...“ „Dėkui žmonėms, kurie stengiasi, dirba dėl jos, kurie gerbia kitus.“
Nedaug atsiverianti Radvilė rimta veido išraiška sako „Aš myliu savo Lietuvą, ką gi kita aš galiu pasakyti!“. Mantvydo veidas spindi užtikrintumu, jis taria „Lietuva yra tokia šalis, kaip nei viena kita. Yra mokyklos, vaikai mokosi. Mūsų šalis yra ypatinga“. Jis sakosi norįs likti čia gyventi. Paslaptingoji Marija ramiai sako, kad Lietuvoje reikia kurti tvarką. O žmonės dažnai mėto šiukšles ne į šiukšlių dėžę“. Kęsgailė į tolį žvelgiančiu žvilgsniu pasakoja, kad palinkėtų žmonėms laimės, džiaugsmo ir meilės. Sabina nori, kad visa Lietuva žinotų, jog ji myli savo šeimą, jai būdinga emocinė svarba. Apie meilę artimiesiems ir jos svarbą skelbiame žiniasklaidoje...
Vaikų galios ir sunkumai
Dienos centre atlikome „mini – tyrimą“. Panaudoję galių ir sunkumų klausimyną vaikams, apklausėme 4 paaugles mergaites. Vaikai patys atsakė į klausimus, o rezultatai rodo mums, jog remiantis vienu šaltiniu, ši tiriamųjų grupė problemomis nepasižymi... Nei vidinio pasaulio sunkumais, nei elgesiu išreikštais problematiškumais. Gauti duomenys leidžia suprasti, kiek iš tiesų esame linkę pasaulį ir žmones vertinti stereotipiškai... Vaiką iš asocialios šeimos kartais galime matyti kaip potencialų nusikaltėlį, o ar susimąstome, jog jis gali žymiai geriau suprasti kitus, būti jautresnis ir draugiškesnis, nors jo pažymiai ir nėra itin geri? Linkime šviesių minčių ir laisvės mąstant!
Inga Polikevičiūtė
