Ar esate buvę gyvūnų prieglaudoje? Jei esate jautresnės sielos, šis reginys gali Jus pravirkdyti ir dar bus dienų, kai prisiminsite nuskriaustų, gailiom akim žiūrinčių, iš nevilties miaukiančių padarėlių veidukus... Ar pastebite analogiją su žmonių pasauliu?
Kai kurie vaikai savo šeimose niekada negaus tiek meilės ir džiaugsmo, kiek gauna šypsenomis ir gerais pažymiais pasipuošę jų bendraamžiai. Jie patiria maisto, meilės, rūpesčio, džiaugsmo ir teisingumo trūkumą. Ar jaučiatės kalti, kai netyčia įmetate skėtį į balą? Tikimės, kad ne... O šie vaikai neturi tvirto stogo, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo lietaus, griaustinio ir supančių žmonių pykčio. Vaikai iš asocialių šeimų pasaulį mums galėtų aprašyti kitais aspektais, nei jų draugai, kuriems netrūksta dovanų, rūpesčio, dėmesio ir emociškai šiltos namų atmosferos. Kas lydi jų kasdienybę? Šokoladu glaistyti varškės sūreliai, fizinis, emocinis ir seksualinis smurtas. Ar labai Jus stebina, kad šie vaikai keikiasi dažniau, nei jų bendraklasiai?... Mūsų tai nebestebina. Įsivaizduokite save panašioje situacijoje. Šių vaikų pavyzdys gali mus nemažai išmokyti, geriau įvertinti, kiek daug iš tiesų turime, o kiek dar galime duoti... Kartais mintijame, ko gi negauname iš savo šeimų, kiek nedaug laiko kartu tepraleidžiame, kiek mažai nuotraukų turime albume, o kada gi paskutinį kartą nuoširdžiai dalijomės mintimis? Ar galime pabandyti įsivaizduoti, kad yra vaikų, kurie nesupranta žodžių „gera šeima“ taip, kaip suprantame juos mes? Galime tai laikyti filosofiniu klausimu, tačiau jų atsakymai į klausimą „kokia šeima yra gera?“ gali priversti susimąstyti ne vieną širdį. Ar visuomenė supranta juos, jų jausmus, poreikius, tikrąsias socialinių normų neatitinkančio elgesio priežastis? Jie sutinka nemažai žmonių, kurie į jų elgesį reaguoja barimu, pamokymais, gėdinimu, nesupratimu, kaltinimu ir žeminimu. „Kaip jūs taip galit? Išvis sąžinės neturite“, „Gėda girdėti iš mergaitės lūpų“, „Kuo gi tu užaugsi, vaikeli, jei jau šiandien taip šneki?“... Ar visuomenės problemų pažeisti vaikai sulaukia pakankamai palaikymo socialinėje aplinkoje? Lengva pasmerkti, sunku suprasti... Ar turime teisę juos peikti ir gėdinti, kai niekuo neprisidedame prie jų gerovės? Ar pakankamai padovanojome nuskriaustiesiems, kad galėtume svaidytis piktais žodžiais jų atžvilgiu? Liūdna, tikriausiai neduodame pakankamai... Pabandykime įsivaizduoti, kokios emocijos ir jausmai turi lankyti vaiką, kuris neretai namuose bijo ir nerimauja, o atėjęs į dienos centrą sulaukia piktų praeinančių žmonių komentarų... Gyvenimas jau yra jį nuvylęs, pamiršęs ir nuskriaudęs, o visuomenės narių reakcijos gali stumti nevilties keliu ir toliau. Socialinį teisingumą kuriame mes su Jumis, kiekvieną dieną, pasirinkdami požiūrį, žodžius ir elgesį. Turime teisę ir dvasinę laisvę rinktis atsakingai... Už vaikų augimą atsakingi ne tik tėvai, o ir visa visuomenė. Paprasta šypsena praeinant pro šalį gali padovanoti daugiau, nei aroganciją atspindintys žodžiai „na, kaip jūs taip galite? Tokie maži, gėda visuomenei!..“ Pamirškime stereotipus ir iliuzijas... Susiduriame su šiurkščia, nuo saulės spindulių besislepiančia tikrove. Išmokime nustoti neigti, problemos egzistuoja, kiek galime, padėkime jas spręsti drauge. Vaikų ir jaunimo dienos centre „Mūsų nameliai“ tyrėme vaikų emocinę būseną. Dalyvavo 8 vaikai, jų amžius 9-15 metų. Atsakymus surinkome interviu metodu. Vaikų emocinis atvirumas skiriasi, vieni apie jausmus kalbėjo atvirai ir paprastai, kiti jausmus slėpė po keliomis kaukėmis. Slapukai nėra turėję pakankamai gerų ir patikimų kontaktų su suaugusiais žmonėmis, jų pasitikėjimas žmonėmis ir bendravimas yra pažeisti. Dėl šios ir kitų priežasčių socialiai nuskriaustiems vaikams reikalingas ypatingas visuomenės dėmesys, supratimas ir rūpestis. Dienos centre dirba savanorė pagal Europos Sąjungos programą Csilla Malomvölgyi. Paklausėme jos nuomonės apie vaikų emocinę būseną. Pasak filologijos išsilavinimą turinčios merginos, vaikai yra nuoširdūs, nebijo parodyti jausmų, pasidalinti mintimis. Kartais jie nesupranta, kad jų žodžiai gali įskaudinti kitus, jiems trūksta žinių apie žmones ir pasaulį. Kartais juos lanko pyktis. Jie nori atrodyti stiprūs, šiems vaikams sudėtingiau toleruoti taip vadinamą silpnumą. Galbūt dėl to jie nemoka priimti kitų žmonių jautrumo, klausia savanorė... Kai jie mėgsta žmogų, parodo pozityvius jausmus, skiria dėmesį žmogui, atsiskleidžia įvairus jų jausmų spektras. Savanorės Csilla įspūdžiu, vaikai iš asocialių šeimų yra kaip ir kiti vaikai, tačiau sunkiau pažinti jų vidinį pasaulį, jie mažiau pasitiki. Žmogui, kuriuo pasitiki, jie atviri. Straipsnio pabaigoje pateikiame kiekybinius duomenis apie vaikus, kuriuos nustatėme naudodami galių ir sunkumų klausimyną. Į vaikų vidinį pasaulį galime pažvelgti keliais būdais, gilinantis į jų žodžius, ir naudojant kompetentingų žmonių sukurtas matavimo priemones vaikų ir paauglių sunkumų bei stipriųjų pusių tyrimui. Saugant vaikų duomenų konfidencialumą jų vardai pakeisti kitais. Tyrimas atliktas gavus tėvų sutikimus.
Pavydas draugams
Vaikai gali pavydėti draugams daugybės dalykų, baleto pamokų, katinų, žaislų, pažymių, pabandykite tęsti sąrašą. Dienos centro „Mūsų nameliai“ vaikai pasakoja, kad pavydi kitiems gerų drabužių, šukuosenos, kad draugai gauna daugiau pinigų iš tėvų, kad jų nemuša, Aistis pasakoja „būna, kažką blogo padarau, tai truputį muša“. Jūratė pasakoja, kad pavydi draugams, jog jiems mama gali padėti, kad jie turi ir tėtį ir mamą. Radvilės kalba gynybiška, ji nekalba apie tėvų namus atvirai, užtikrintu balsu, kiek įžūliai žiūrėdama į akis sako „viską turiu“. Kiti tyrime dalyvavę vaikai kalbėdami apie pavydą vardina greitas mašinas, grožį, išmaniuosius telefonus, draugų svarbą. Pokalbiuose užsiminta ir apie emocinę šilumą, palaikymą, bendravimą, supratimą, drauge praleidžiamą laiką. Šiems vaikams trūksta ne tik pozityvaus tėvų dėmesio, taip pat ir pasitikėjimo žmonėmis bendrai. Įsivaizduokite, kad esate vaikas, ir šeimos nariai nuolat Jus nuvilia, pirmą, antrą, aštuoniasdešimtą kartą, pasitikite vėl ir vėl, kol imate nebesitikėti gero elgesio, apkabinimų ir paguodos, net kai byra ašaros... Veidą puošia tyli šypsena, iš pažiūros lyg ir atlaidi, o visgi slepianti nemažai nusivylimų ir dvasinio skausmo. „Sakykite ką norite, man jau vis vien“...
Svajonių šeima
Jorūnė nori gyventi pas klasiokę, nes su ja ir jos mamyte gerai sutaria, o namuose laukia gyvenimu ir žmonėmis nusivylęs alkoholikas tėtis. Aistis svajoja gyventi normalioje šeimoje, tokioje, kur nebūtų nei pykčio, nei alkoholio vartojimo.Vaikas pasakoja, kad šeimoje geria ir tėvai ir seneliai. Jūratė pasakoja, kad artimieji yra tiek svarbūs, jog ji norėtų likti gyventi savo šeimoje, tik, va... mama galėtų būti kartu, tėčiui sunku daug pirkti, daug rūpintis, dirbti, stengtis. Jos mama priklausoma nuo narkotikų, ir tikriausiai jau niekada nebegalės suteikti taip reikalingos motiniškos šilumos ir rūpesčio. Radvilė tarsi negirdi klausimo, atsako formaliai „negalėčiau apibūdinti“ ir slepia jausmus po paslapties šydu. Akivaizdu, kad vaikas neturi entuziazmo analizuoti, mąstyti, ar paprastai atsakyti į klausimą, kyla nerimas ir apgailestavimai. Mantvydas norėtų gyventi turtingoje šeimoje, kurioje būtų geri santykiai, žmonės normaliai kalbėtųsi, suprastų, palaikytų, padėtų. Aktorinių sugebėjimų turinti Marija norėtų gyventi geroje šeimoje, kurioje nebūtų pykčių, muštynių, artimieji būtų geri draugiški „ir viskas“. Ar daug žmogui reikia, kad būtų laimingas? Kęsgailė drąsiai atsako norinti gyventi savo šeimoje. Vaikams nėra paprasta garsiai pasakyti „mano šeimoje gyventi blogai“. Jie slepiasi, ginasi, naudojasi vaizduote ir kartais durys į jų sielos namus yra užvertos. Vaikai gali nesuprasti, kokiomis nepalankiomis sąlygomis jie gyvena, tačiau jų širdutės, kaip ir visų kitų vaikystę išgyvenančių žmogiškų būtybių, linkusios mylėti, prisirišti ir branginti. Sabina norėtų gyventi geriausioje, turtingiausioje, laimingiausioje šeimoje. Ji norėtų, kad šeimos aplinkoje ją išklausytų, nebaustų už tai, ko nepadarė, palaikytų, suprastų, būtų draugiški, nepaliktų, kai sunku... Šeima, filosofuoja ji, turėtų būti vieta, kur galima pasislėpti nuo pasaulio. Vaikų atsakymuose nemažai paprastumo ir nuoširdumo. Galime iš jų pasimokyti nustoti kreipti dėmesį į „kas kur pastatė batus“, „pavalgė laiku ar ne laiku“ ir t.t. Patiriantys sudėtingas gyvenimo situacijas vaikai į klausimus apie šeimą gali atsakyti išmintingai, o tyliu balsu skambantys žodžiai, kuriuos lydi „kaltos“ šypsenos – priverčia susimąstyti.
Psichologė I.Polikevičiūtė
