Mes matome iš spalvotų žurnalų puslapių besišypsančius rausvaskruosčius mažylius ir tikime, kad mūsų vaikai bus būtent tokie. Mes regime, kaip mamos išdidžiai stumdo parke vežimėlius ir nekantraujame įsilieti į jų būrį.
Štai kodėl vieną dieną, stumdydamos parke vežimėlius su saldžiai parpiančiais savo mažyliais, aš ir kelios mano bičiulės, taip pat mamos, sudarėme visą staigmenų, kurių iš savo mažylių visai nesitikėjome, dešimtuką.
Ką gi mes, įžengusios į nuostabųjį motinystės pasaulį, sužinojome naujo apie vaikus?
1. Jie verkia! Taip, šitą mes jau žinojome. Ir netgi įvairiose motinystės mokyklėlėse buvome išmokytos, kaip verkiančius kūdikius nuraminti. Tačiau kad verkia ne tik kūdikiai, bet ir jau ūgtelėję vaikai – neįsisąmoninome. Beje, jie gali verkit dėl pačių kvailiausių priežasčių ir, žinoma, netinkamiausiu metu. Štai ryte vos spėji suktis, ruošiesi į darbą, vyresnėlį ketini vesti į darželį, o šis... ima ir apsiašaroja krokodilo ašaromis dėl to, kad užvakar darželio draugas jam pasakė, jog tokių mašinų, kaip jis nupiešė, nebūna! Ir bergždžias reikalas įtikinti, jog tas draugas neteisus arba kad verkti dėl tokio nereikšmingo menkniekio, juolab po tiek laiko, kvaila.
2. Jie turi savų norų. Netgi kūdikiai. Manote, jei vaikui nieko neskauda, jei jis sotus, o užpakaliukas – sausas, priglaustas prie mylinčios mamos krūtinės jis turėtų nebeverkti? Kur gi ne!Galbūt jam neužtenka būti tik priglaustam – jis nori, kad jūs šokčiotumėte, linguotumėte, jį nešiotumėte ar kaip tik dabar padainuotumėte? Nesvarbu, kad stovite eilėje prie prekybos centro kasos ir į jūsų dainavimą aplinkiniai pažiūrėtų kaip į lengvos formos pamišimą. O jei tų norų nepildysite – mažylis verks. Ir kol išmoks susivokti, kad ir jūs turite šiokių tokių teisių, turės nutekėti nemaža vandens.
3. Jie būna nešvarūs. Ne tik po to, kai suvalgė obuolių ir morkų tyrelę. Vaikai sugeba išsiterlioti pačiais netikėčiausiais būdais, o ką jau bekalbėti apie tinkamą laiką! Vis dar negaliu pamiršti savo sumišimo, kai mano pačios dukra besimuistydama poliklinikoje savo balto megztinuko rankove brūkštelėjo per mano rusvu lūpdažiu padažytas lūpas. Prieš pat įeinant į gydytojos kabinetą. Neabejoju, kad mūsų pediatrai supratingi ir išsiterliojęs mažius jiems – nebe naujiena, bet vis dėlto prieš savo valią pasijutau mama-nevala ir dėl visa ko nuraudau...
4. Jie nemiega. Nesvarbu, kad kūdikis turėtų miegoti kaip kūdikis. Tai – tik žodžių žaismas. Iš tikrųjų realybė yra tokia, kad daugelis vaikų tiesiog... nemiega tiek, kiek turėtų. Ir tada, kada turėtų. Ir jokios lopšinės, jokios psichologų rekomenduojamos vakaro rutinos neveikia, kad ir kaip to norėtume. O kas gi tada, kai vaiko nepasiseka užmigdyti norimu laiku ir norimoje vietoje? Viskas labai paprasta – jis užmiega tada, kai pats to panori ir... kur to panori: bežaisdamas ant kilimo, vos tik jūs įjungiate dulkių siurblį, prie stalo, knabteldamas į košės lėkštę ar tiesiog smėlio dėžėje...
5. Jie nevalgo. Vos pradedame mažylius primaitinti – staiga suvokiame, kad jie kaip pasiutę priešinasi mūsų kruopščiai sudarytam valgiaraščiui. Vienas po visą virtuvę išspjaudo daržovių tyrelę, kitam net ir saldi grūdų košė atrodo tinkama tik rankoms į lėkštę sukišti ir išsimozoti. Ir jokių šansų kaip nors įteigti, kad tai, kas sveika, yra skanu.
6. Jie būna nemandagūs. Net nemokėdami kalbėti vaikai neretai priverčia mus raustelėti. „Na, mažuti, eikš pas mane“, - paploninus balselį ištiesia į jį rankas į svečius užsukusi bendradarbė. O tas mažutis į ją tik piktai dėbteli ir paleidžia dūdas. Šįkart dar turime pasiruošusios paaiškinimą: bijo kitų žmonių. Bet ką paaiškinti, kai kiek ūgtelėjęs dvimetis jau nesivaržydamas iššvebeldžiuoja: „Neisiu, tavo veidas laukslėtas, tu – lagana“?
7. Jie sugėdina. Jei kūdikio sukurtas nemalonias situacijas dar galima gana nesunkiai paaiškinti, sušvelninti, apeiti, tai pradėję kalbėti mažieji bemaž kiekvienai mamai jau prikrečia tokių šunybių, kad tikrai nebebūna kur akių dėti. Gal jūs tik visai nekaltai su drauge pakikenote iš vaiko auklės skonio, o štai jūsų aukselis, kuris jums su bičiule liežuvaujant atrodė visas paniręs į konstruktoriaus rebusus, auklei atėjus į namus ima ir lepteli: „Mama sakė, kad tavo megztinis bjaurus!“
8. Jie neleis pasislėpti. Pačiai nuo savo vaiko pasislėpti bus išties keblu. Norite ramiai pasnausti, kol vyras prižiūri mažylį kitame kambaryje? Būkite tikra – vaikas greičiausiai nenumaldomai veršis į tą kambarį, kur esate jūs. O vėliau, kai eidama į parduotuvę kitoje gatvės pusėje išvysite įkyriai liežuvauti mėgstančią kaimynę ir apsimesite, kad jos nepastebite, jūsų džiaugsmelis būtinai šūktels: „Teta Nijole, laba diena!“
9. Jie mėgdžioja. Ir dažnai šis vaikiškas žaidimas mus įstumia į kvailą akistatą su savimi ir... žinoma, savo trūkumais. Užtenka keletą minučių stebėti „namais“ žaidžiančius vaikus – ir visi šeimos santykiai kaip ant delno. Beje, ar reikia paminėti, kad „namus“ vaikai dažnai žaidžia ne tik namuose, bet ir darželyje arba nuvykę pas ką nors į svečius? Kai mano bičiulės mergaitė pas savo močiutę žaisdama lėlėmis, „paauklėjo“ menamą „tėtį“, kad jis yra tikras asilas, jei nepajėgia uždirbti daugiau, anyta su ta mano drauge nesikalbėjo gerą mėnesį.
10. Jie sako tiesą. Net ir tada, kai norėtume girdėti „šventą melą“. Sutuoktinis gali kiek tik nori įtikinėti, kad tu nė truputėlio nesustorėjai, o tik džinsai, kurie nebeužsisega, susitraukė, bet vaikas rėš tiesiai: „Mama, o kodėl Justo mama už tave plonesnė?“
