Tiesa, Aistis užsimena, kad iš tiesų jis – visai kitoks, nei jo kuriamas ekscentriškas personažas.
Aktorius bei parfumeris A. Mickevičius gegužės pradžioje atšventė gimtadienį, tačiau pasirodo, kad jei ne karantinas, jis būtų buvęs visai kitoks. Tikėtina, kad žinomas vyras jį būtų minėjęs net ne Lietuvoje.
R. Šakalytės-Jakovlevos paklaustas, ko jam reikėtų palinkėti praėjusio gimtadienio proga, Aistis šypsojosi: „Palinkėk, kad kuo greičiau atidarytų sienas ir būtų galima saugiai keliauti. Daugiau nieko man nereikia, aš viską turiu. Iki karantino tai buvo mano gyvenimo būdas, todėl dabar buvo labai sunku būti tokiam sėsliam namisėdai. Balandžio mėnesį turėjau važiuoti į didžiulę parodą Milane, bet ji, aišku, atidėta kitiems metams. Svajojau per savo gimtadienį nuskristi į Niujorką, bet tai taip pat šiuo metu nebuvo įmanoma. Planų buvo visokių ir jie visi žlugo. Bet, ačiū Dievui, jie man žlugo be didelių finansinių nuostolių.“
Paklaustas, ar kaip kiti meno žmonės taip pat išgyvena dėl finansinių nuotolių, A. Mickevičius neslėpė, kad jam labai pasisekė.
„Iš vienos pusės, aš esu ganėtinai prie aplinkybių prisitaikantis žmogus, tai, pavyzdžiui, net ir šiuo metu Orestas ir Džilda Vaigauskai yra gavę televizijoje darbą sunkmečiu, kas yra neįtikėtina. Kitas dalykas – aš turiu savo kvepalų veiklą, kuri, vienaip ar kitaip, vyksta. Labiausiai man neramu ir širdį skauda dėl koncertų, kuriuos Vaigauskai buvo planavę dar kovo mėnesį“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, kaip iš tiesų gimė tiek simpatijų susirinkęs Vaigauskų duetas, A. Mickevičius atviravo, kad pastaruoju metu šis klausimas parūpo visiems, vis dėlto detaliai tai atsekti ganėtinai sunku.
„Pirmas stimulas jiems susitikti buvo prodiuserio Lauryno Šeškaus prodiusuotas projektas 2 savaitėms, kuriam reikėjo dueto – pagyvenusių estrados solistų, kurie įneštų linksmos nuotaikos“, – prisiminė jis.
Anot aktoriaus, vaidmenys gimė spontaniškai, mat net iki paskutinės minutės jiedu su Džildą Vaigauskienę įkūnijančia aktore Ineta Stasiulyte nebuvo tikri, ką tiksliai jiedu vaidins: „Bet kai prasidėjo grimas, staiga atsirado kažkokie tipai, tada grimerė pasiūlė ilgų plaukų peruką. Viskas nusišlifavo iki šių dienų, nes pradinis variantas iki Vaigauskų dar buvo toli gražu.“
Anot Aisčio, tai, kad Vaigauskai tapo tokie populiarūs, nulėmė 3 kertiniai dalykai. „Visų pirma, didžioji dalis žmonių vis tiek jaučia nostalgiją praeičiai. Jaunimas gal ne, bet visi kiti jau jaučia, o Orestas ir Džilda Vaigauskai – žmonės iš praeities, kurie prisitaikė šiuolaikiniame pasaulyje“, – kalbėjo jis.
„Kitas dalykas – žmonės jų elgsenoje, poelgiuose ir kalboje atpažįsta save ir savo gimines. Mes niekuo nekuriame. Kiti humoristai humorą kuria, o mes viską imame iš gyvenimo ir tą humorą tiesiog transliuojame, parodome, kaip yra. Kai tą dalyką išdidiname, yra iš tikrųjų juokinga. O trečias dalykas – tiesiog nuoširdžiai dirbame“, – besijuokdamas vardinti baigė jis.
Anot aktoriaus, geros komedijos teatre ar filme paslaptis yra tada, kai žmonės gali su kuriamas personažais tapatintis, atpažinti situacijas. Tuomet jų galvoje įvyksta komiška jungtis.
Vis dėlto anot Aisčio, net ir jam pačiam kartais būna neramu, jog būdamas tokiu ryškiu personažu, Orestas Vaigauskas gali užgožti ir jį patį: „Kartais bijau – tada Orestą Vaigauską pristabdau. Kitavertus, mes su juo esame didelis kontrastas. Kai šalia Oresto Vaigausko išlenda Aistis Mickevičius, žmonės įsitikina, kad tai vis dėlto nėra tas pats žmogus. Tiesa, kartais mane ir gatvėje pavadina Orestu, kas nėra labai malonu (šypteli).“
Tiesa, vis dėlto Vaigauskas jau yra pakišęs Aisčiui koją kvepalų srityje. „Pas mane yra atėję keletas klienčių, kurios norėjo užsakyti kvapų savo kompanijoms. Ir susidūriau su tokia situacija, kad viskas, ką aš besakyčiau – o kalbamės labai rimtai – joms kėlė juoką. Galvojau, kad labai keista – juk nieko juokingo nepasakiau. Galiausiai paklausiau: „Kodėl jūs juokiatės? Aš juk nieko juokingo nekalbu.“ Viena atsakė, kad vos man prasižiojus, jai iškart kyla juokas. Supratau, kad čia viskas per tą Vaigauską“, – besišypsodamas prisiminė A. Mickevičius.
Tiesa, kad ir kaip bebūtų, šiuo savo įsimintinu vaidmeniu aktorius yra be galo patenkintas: „Iš principo, aš teatre nebevaidinu, o kine – dar nevaidinu (juokiasi). Kol kas esu tarpinėje situacijoje, kai man užtenka šito tarpinio personažo, ir kol jis važiuoja, tol viskas gerai.“
Anot jo, jis – charakterinis aktorius, todėl labiausiai jam patiko kurti charakterį iš realaus gyvenimo detalių. „Galiu būti visoks – nėra jokios taisyklės, kad negaliu to, ar kito. Galbūt jau negalėčiau suvaidinti labai jaunesnio už save, bet vyresnį – visada“, – sakė jis.
Visą R. Šakalytės-Jakovlevos pokalbį su A. Mickevičiumi galite peržiūrėti straipsnio pradžioje.
